Vynmedžių auginimas Europoje turi ilgą istoriją. Daugelis vyno mėgėjų ir gamintojų vynuogininkystę laiko ypatinga meno forma. Tačiau yra ir tamsioji šios idilės pusė – kova su grybinėmis ligomis, kiekvienais metais keliančiomis iššūkių vyno gamintojams. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip grybinės ligos pasiekė Europą iš Šiaurės Amerikos, kurie vynmedžiai yra atsparesni šioms ligoms, kaip klimatas veikia jų paplitimą ir kiek fungicidų naudojama kovoje su jomis.
Lietuvos vyndarystės rubriką pristato vynininkų draugas www.vitis.lt
Grybinių ligų įtaka vynmedžiams Europoje: istorija ir paplitimas
Šiaurės Amerikoje yra didelė Vitis genties rūšių biologine įvairovė, tačiau ji taip pat yra daugelio grybinių ligų tėvynė. Ne vienam iš šių grybinių ligų patogenų pavyko nelegaliai atvykti į Europą kartu su jūrų keliautojais ar prekiautojais. Pirmieji į Europą iš Amerikos atkeliavo tikrosios militligės (Uncinula necator) ir netikrosios miltligės (Plasmopara viticola) užkratai. Šie grybai sukėlė rimtą grėsmę Europos vyno gamintojams, nes buvo visiškai nauji Europoje ir vynmedžių veislės stokojo natūralaus atsparumo.
Nors kai kurios tikrojo vynmedžio (V. vinifera L.) veislės yra labiau atsparios grybinėms ligoms nei kitos, daugelis tradicinių Europos veislių buvo pažeidžiamos. Tai stūmė vyno gamintojus ieškoti naujų būdų apsaugoti savo vynuoges nuo šių ligų. Dėl to buvo sukurti įvairūs fungicidai, kurie dabar plačiai naudojami daugumoje vynuogynų, taip pat ir sodininkų mėgėjų. Nuo netikrosios miltligės vynuogynus išgelbėjo pirmiausiai vario preparatai (garsusis Bordo mišinys), o tikrąją miltligę pažaboti padėjo siera. Šie du preparatai ir dabar leidžiami naudoti vyną gaminančių ekologinių ūkių vynuogynuose.
Klimato įtaka grybinių ligų paplitimui
Klimato sąlygos labai veikia grybinių ligų paplitimą ir intensyvumą. Šiltesnis, drėgnas oras yra palankus ne tik grybams, bet ir daugeliui grybinių patogenų, tokiems kaip miltligės ir puviniai, o vėsesnis ir sausesnis oras gali sumažinti jų plitimą. Todėl šiuolaikiniai vynuogininkai labai atidžiai stebi orų prognozes ir atitinkamai taiko prevencines priemones, kad sumažintų ligų poveikį savo vynuogėms. Kadangi Lietuvoje turime gana drėgną vasarą, tačiau ji yra ir gana vėsi, augindami tas pačias veisles galime sunaudoti kiek mažiau fungicidų, nei naudojama vynuogynuose Prancūzijoje, Vokietijoje ar Vidurio Europoje. Iš praktikos galima jau pasakyti, kad auginant ir lepias tikrojo vynmedžio veisles Lietuvoje prireikia 5–6 purškimų per sezoną, o piečiau esančiose šalyse tenka purkšti net 10–15 kartų.
Fungicidų naudojimas Europoje: statistika ir tendencijos.
Europos vynuogių augintojai intensyviai naudoja fungicidus kaip pagrindinę gynybos priemonę prieš grybines ligas. Nors tikslūs skaičiai gali kisti priklausomai nuo šalies ir regiono, daugumai tenka reguliariai naudoti fungicidus, kad apsaugotų savo vynuoges nuo potencialios infekcijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vynuogynai užima apie 3 proc. viso žemės ūkiui naudojamo ploto, tačiau jų apsaugai sunaudojama net apie 20 proc. visų panaudotų fungicidų, arba apie 13 000 t per metus. Panaši situacija yra ir kitose Europos šalyse, kur paplitusi vynuogininkystė. Visoje Europoje, kur vynuogynai užima 3,3 proc. žemės ūkio žemės, fungicidai sudaro 67 proc. visų žemės ūkio chemikalų.
Žemės ūkio paskirties dirvožemio tarša sunkiaisiais metalais yra ypač aktuali problema, nes ji turi įtakos ekologijai ir maisto saugai. Varis kovai su netikrąja miltlige ir kitomis grybinėmis ligomis vynuogininkystėje naudojamas daugiau nei 150 metų, iki 80 kg hektarui per metus, todėl varis susikaupė daugelio vynuogynų viršutiniame dirvožemyje ir požeminiame vandenyje... Dabar ES riboja vario naudojimą iki 6 kg hektarui per metus (Jacobson ir kt., 2005; Komárek ir kt., 2010)
Alternatyvų cheminiams fungicidams aprašas
Ambicingas Europos Sąjungos tikslas iki 2030 m. 50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje kelia dar didesnį spaudimą vynuogių augintojams.
Kaip ir sprendžiant daugelį sudėtingų problemų, „sidabrinės kulkos“ nėra, tad tenka naudoti kompleksinius sprendimus. Vynuogininkystėje, siekiant sumažinti fungicidų naudojimą kovai su grybinėmis ligomis, daugiausia dėmesio skiriama integruotoms kenkėjų kontrolės priemonėms. Štai jos.
Lietuva, kaip vynuogininkystės sektoriaus naujokė, neturinti savo tradicinių V. vinifera veislių, mano nuomone, galėtų ir turėtų orientuotis į ligoms atsparias veisles, tokias kaip vokiškos PIWI (Solaris, Regent ir kt.) ar anapus Atlanto kuriamos veislės (‘Marquette‘, ‘Frotenac Blanc‘ ir kt.), o gal ateityje sujungti abiejų šalių pasiekimus ir sukurti savo veisles, pritaikytas mūsų klimatui.
Nenustebčiau, jei netolimoje ateityje šioje srityje padėtų ir dirbtinis intelektas.
Derinamos ir kartu taikomos šios priemonės gali padėti efektyviai kontroliuoti grybines ligas ir sumažinti priklausomybę nuo cheminių medžiagų, palaikant sveiką vynmedžių populiaciją ir vyno gamybos tvarumą.
Dažniausiai Lietuvoje pasitaikančių grybinių ligų simptomai ir kovos su jomis priemonės
Kiekviena grybinė liga turi jai būdingus simptomus ir ligos eigą. Žemiau apžvelgsime Lietuvoje labiausiai paplitusias grybines vynmedžių ligas.
Tikroji miltligė (Lot. Uncinula necator, sin. Erysiphe necator, angl. Oidium):
Tikroji miltligė kilo iš Šiaurės Amerikos ir į Europą pateko XIX a. viduryje, sukeldama didelę grėsmę vyno pramonei. Pradžioje trūko priemonių kovai su ja, kol pagaliau išsiaiškinta, kad ji žūsta nuo sieros garų.
Ši grybinė liga ko gero yra viena pavojingiausių, ji veikia visas žalias vynmedžio dalis, įskaitant ūglius, lapus, žiedynus ir uogas, ir gali sumažinti derlių iki 50–60 proc., o kartais per sunkius protrūkius – net iki 100 proc. Greičiausiai ši liga plinta, kai orai yra šilti (23–30 °C) ir drėgni (lietus nėra būtina sąlyga).
Simptomai
Tikrosios miltligės pažeistas lapas, pradinė stadija. AD nuotrauka
Tikrosios miltligės pažeistas lapas po purškimo. AD nuotrauka
Tikrosios miltligės pažeista vynuogių kekė. Nuotrauka iš: https://www.vineforecast.com/en/powdery-mildew-vine-the-weather-and-fungal-diseases-in-viticulture-2/
Kovos priemonės
Dauguma Vitis vinifera veislių ir gana didelė dalis hibridinių veislių yra daugiau ar mažiau jautrios šiai ligai. Auginimo praktikos, tokios kaip genėjimas, tvarkingas ūglių parišimas ir perteklinių lapų pašalinimas, gali sumažinti ligos paplitimą pagerindamos oro cirkuliaciją ir sumažindamos lapų drėgmę. Nežiūrint to, fungicidų naudojimas išlieka pagrindine kontrolės priemone, nepaisant aplinkosaugos susirūpinimo ir rizikos, kad grybas taps atsparus naudojamiems fungicidams.
Nuo seno dažniausiai naudojama siera ar sintetiniai fungicidai – benzimidazoliai ir triazoliai. Lietuvoje dar prieš porą metų vynuogininkams mėgėjams buvo prieinamas sisteminis fungicidas „Topas“, kurio veiklioji medžiaga yra penkonazolas (triazolių fungicidų grupė), tačiau nuo praėjusių metų jį įsigyti gali tik profesionalai. Tad Lietuvoje, skirtingai nuo kaimyninės Lenkijos, nebeliko cheminių priemonių kovai su šia liga. Belieka teisingai genėti vynmedžius ir naudoti augalinės kilmės ekstraktus (pvz., citrusinių vaisių kauliukų ar mimozos ekstraktus) arba 0,5–0,75 proc. sodos tirpalą, jei profilaktinės priemonės nepadėjo ir liga pasirodė. Biologinės kontrolės būdai yra riboti, apima grybus Ampelomyces quisqualis ir Trichoderma afroharzianum, bet jų efektyvumas kinta, be to, jie nėra plačiai prieinami, ypač vynuogininkams mėgėjams.
Kovoje su tikrąja miltlige labai svarbi profilaktika, nes kai jau atsiranda simptomai ant uogų, ligą sustabdyti yra labai sunku, ir tokios uogos, net ir po purškimo fungicidais, vėliau sutrūkinėja.
Netikroji miltligė (Lot. Plasmopara viticola, angl. Downy mildew)
Tai viena pavojingiausių grybinių vynmedžių ligų. Pirmą kartą ligą pastebėjo Lewis‘as Davidas de Schweinitzas 1834 m. ant Vitis aestivalis vynmedžių rūšies augalų JAV pietvakariuose. Netrukus liga iš ten pasiekė ir Europos šalis, kur pridarė milžiniškų nuostolių, ypač Pranzūcijoje, ir vos nepakeitė senojo žemyno vynuogininkystės istorijos. Laimei, laiku buvo atrasti kovos su šia pavojinga liga būdai.
Nors liga gali pulti tiek Europoje auginamas Vitis vinifera veisles, tiek amerikietiškas Vitis genties rūšis, bet Vitis vinifera rūšies veislės yra daug jautresnės šiai ligai, nes ji palyginti neseniai pateko į Europą iš Amerikos žemyno, o dėl geografinės izoliacijos, skirtingai nuo amerikietiškų rūšių, neturi evoliuciškai susiformavusių apsauginių mechanizmų. Tarprūšinių hibridų (juos daugiausiai ir auginame Lietuvoje) atsparumas priklauso nuo konkrečios veislės. Užkrėstos netikrajai miltligei atsparių veislių ir rūšių ląstelės greitai žūsta ir neleidžia grybui išplisti. Be genetinių veislės savybių, labai svarbios ir aplinkos sąlygos, vynmedžio amžius ir formavimo būdas. Yra hibridinių veislių, pvz., ‘Frontenac‘, kurios turi beveik absoliutų imunitetą šiai ligiai. Europoje gana sėkmingai kuriamos naujos PIWI veislės, kurios turi skirtingų atsparumo genų net iš kelių Vitis genties rūšių, kilusių iš JAV ar Azijos. Tikima, kad toks daugiapakopis atsparumas padės apsisaugoti nuo naujai atsirandančių ligos atmainų.
Grybas Plasmopara viticola pažeidžia visas žaliąsias augalo dalis. Netikroji miltligė yra pagrindinė, dažniausiai pasitaikanti grybinė vynmedžių liga Lietuvoje, kuri ko gero pridaro daugiausiai žalos mūsų vynuogių augintojams. Liga išplitusi visame pasaulyje, kur tik vasaros metu yra vidutiniškai šilta, drėgna ir lietinga. Liga plinta su vėju ir lietaus purslais, todėl šiltnamyje su sandariu stogu, kur oro drėgmė reguliuojama vėdinant, netikrosios miltligės sukelėjas paprastai vynmedžių nepuola ir dažniausiai galima apsieiti visai be cheminės apsaugos priemonių nuo šios ligos. Tačiau auginant vynmedžius lauke, ypač mažiau atsparias veisles, Lietuvoje būtina profilaktiškai naudoti augalų apsaugos priemones. Sausą vasarą netikroji miltligė gali ir nepasirodyti (na, čia kalbama greičiau apie Ispaniją, o ne Lietuvą). Optimali ligai plisti temperatūra – 18–24 °C, minimali – 12–13 °C, o maksimali – maždaug 30 °C. Palankiausios oro sąlygos yra vidutiniškai šiltas oras ir didelė drėgmė (95–100 proc.), lietus.
Tiesioginiai nuostoliai patiriami dėl pažeistų žiedynų ar uogų. Netiesiogiai derliaus galima netekti dėl dalinio ar visiško ankstyvo lapijos praradimo. Šis ankstyvas lapų praradimas labai susilpnina ir patį vynmedį, jis tinkamai negali pasiruošti žiemai, todėl neretai smarkiai ligos paveikti vynmedžiai ateinančios žiemos visai neištveria ar būna smarkiai pažeisti po žiemos šalčių.
Simptomai
Liga pasireiškia kaip rudos arba gelsvos spalvos dėmės ant lapų, kurios vėliau gali išplisti į kitas augalo dalis. Pirmieji ligos simptomai Lietuvoje dažniausiai pasirodo gegužės pabaigoje ar birželio mėnesio pradžioje.
Simptomai ant lapų skiriasi, priklausomai nuo lapo amžiaus, vynmedžio veislės jautrumo ligai. Jaunų, jautresnių ligai vynmedžių lapų viršutinėje pusėje dažniausiai vasaros pradžioje pasirodo gelsvos, išplaukusios formos dėmės, primenančios „aliejingas“ dėmes. Šiltu ir drėgnu oru dėmės plečiasi.
Subrendę anksčiau neužkrėsti vynmedžių lapai yra mažiau jautrūs vasarą vėl plintančiai netikrosios miltligės infekcijai, tačiau reiktų nepamiršti, kad vynmedžių ūgliai nuolat auga ir visada yra jaunų lapelių. Vėliau dėmės ruduoja, džiūsta. Esant ligai plisti palankiems orams (drėgna, lyja, šilta), stiprios infekcijos atveju lapai gali visiškai išdžiūti ir nukristi.
Nesunokusios uogos taip pat jautrios netikrajai miltligei. Jos iš pradžių pasidengia pilku, vėliau, jei oras drėgnas, – ir balkšvu apnašu. Po kurio laiko pažeistos uogos, maždaug žirnio dydžio ar mažesnės, įgauna tamsiai pilką spalvą, raukšlėjasi ir nukrinta. Jei vasara pakankamai karšta, uogų užsikrėtimo tikimybė mažesnė.
.jpg)
Netikrosios miltligės pažeistas jaunas jautrios veislės vynmedžio lapas. Ligos pradžia – gelsvos dėmės ant lapo viršaus. AD nuotrauka
.jpg)
Netikrosios miltligės pažeisto jautrios veislės vynmedžio lapo apatinė pusė su balta, „pūkuota“ grybiena. AD nuotrauka
.jpg)
Netikroji miltligės ant tolerantiškos ligai hibridinės veislės lapų. AD nuotrauka
Netikroji miltligė ant iš dalies atsparios hibridinės veislės lapų. AD nuotrauka
Netikrosios miltligės pažeistos uogos
Kovos priemonės
1882 m. Pierre-Marie-Alexis Millardet‘as nupurškė pakelėje augančius vynmedžius vario sulfato ir kalkių tirpalu, kad praeiviai nevalgytų uogų – purškimo žymės ir kvapas turėjo juos atbaidyti. Vėliau jis pastebėjo, kad taip nupurkšti vynmedžiai nerodo netikrosios miltligės simptomų, nors likęs vynuogynas buvo apsirgęs. Taip atsitiktinai buvo atrastas būdas sustabdyti netikrąją miltligę. Vėliau šis mišinys buvo pavadintas Bordo (Bordeaux) mišiniu ir yra plačiai naudojamas visame pasaulyje.
Vario pagrindo fungicidai ir dabar yra kone dažniausiai naudojami kovai su netikrąja miltlige vynuogynuose. Dažniausiai naudojamas 3–4 proc. Bordo mišinys anksti pavasarį, prieš pat sprogstant pumpurams, jei praėjusiais metais buvo smarkus infekcijos protrūkis ir 1 proc. tirpalas sezono metu. Naujesni fungicidai vario pagrindu (pvz., kurių veiklioji medžiaga yra vario oksichloridas) yra veiksmingesni už klasikinį Bordo mišinį, be to, naudojant juos, mažesnė lapų nudeginimo rizika. Yra sukurti ir naujesni sintetiniai fungicidai kovai su šia liga.
Prevencinės priemonės
a) Prieš žydėjimą, kai ūgliai yra 30-45 cm ilgio ir matosi besiformuojantys žiedynai.
b) Iš karto po žydėjimo. Purškimas po žydėjimo pats svarbiausias, nes apsaugo ne tik lapus, bet ir būsimą derlių.
Labai jautrias netikrąjai miltligei veisles gali tekti nupurkšti ir po šių pagrindinių purškimų, kartojant purškimus kas 10 dienų, jei vasara yra drėgna ir lietinga ir yra ligos simptomų. Sezono pabaigoję dažniausiai naudojamas 1% Bordo mišinys.
Kovai su netikrąja miltlige gali būti naudojami šie Lietuvoje registruoti fungicidai:
Veiksmingi gali būti ir fungicidai, skirti bulvių apsaugai nuo maro: „Revus 250 SC“, „Revus Top“, „Ridomil Gold“, „Dithane NT“. Dauguma jų labai toksiški ir skirti naudoti profesionalams.
Ekologiniam ūkininkavimui tinkamos pakankamai efektyvios vario preparatų alternatyvos kol kas nėra.
Bus daugiau
