Nepasirašau po taško. I dalis

Muziką su vynu deriname jau daugelį metų. Šiandien šis malonus užsiėmimas, kuriuo vynui suteikdavome daugiau skambesio, o muzikai – skonio, ima įgauti vis aiškesnius rėmus visame pasaulyje: steigiamos tam skirtos interneto svetainės, žurnalistai ieško prekybininkų ir vyndarių, sąmoningai leidžiančių muziką parduotuvėse ir vyninėse, tyrimus apie skirtingų juslių sukeliamų potyrių ryšius publikuoja mokslininkai. Net verslas ima dairytis tokių tyrimų rezultatų, nes supranta, kad jei muzika skambės geriau, o vynas būtų skanesnis, jų pirkėjai bus laimingesni. Apžvelkime, kas šioje srityje jau nuveikta ir kaip į muziką ir vyną galime pažiūrėti per emocijų prizmę.

Apskritai kalbant, politika – tai principų, prioritetų ir apribojimų sistema, susiaurinanti galimų spendimų diapazoną ir padaranti juos labiau prognozuojamus tuomet, kai neįmanoma iš anksto tiksliai žinoti, kuriuos sprendimus reikės priimti. Politika gali būti nevalgyti žuvies ar kiaulienos, neįsileisti emigrantų, nesudaryti aljansų su nepageidaujamais partneriais, neleisti Ivano prie naftos, o gamyklas atiduoti amerikonams, net jei reikės primokėti.

Gyvenimas apskritai yra labai įdomus dalykas, bet įdomiausia gyvenime – tai žmonės. Jie kažką mąsto, ir įsivaizduoja, kad šiam mąstymui pavaldžios visos aukštosios materijos, kad visatoje nėra nieko, ko jie negalėtų suvokti iš principo, reikalui esant, „pasiguglindami“. Jie mąsto žodžiais, ir nesuvokia, kad bet kuris žodis – tai tik kategorijos pavadinimas, apibūdinimas, neperteikiantis realios informacijos, pavyzdžiui, kuo skiriasi vienas obuolys nuo kito. Jie vadina obuolius, kriaušes, net ir vynuoges – tuo pačiu žodžiu „vaisiai“...