Kaip išsirinkti vyną restorane Portugalijoje

Nors rinkdamasis vyną restorane visada jaučiuosi užtikrintai, vasario mėnesio kelionė po Centrinės Portugalijos pakrantės restoranus pradžioje atrodė kaip vyno loterija.

Prieš trisdešimt metų Portugalija buvo pirmoji valstybė Europoje pagal vyno suvartojimą vienam gyventojui. Šiandien ji garsėja sparčiai gerėjančia vyno kokybe ir ne per didžiausiomis kainomis. Keliaudamas ten tikėjausi restoranuose gerti „Wine Spectator“ ir „Decanter“ išliaupsintas žvaigždes. Tačiau beveik visur susidūriau su negirdėtais pavadinimais. Daugelio Obidoso (Obidos), Penišės (Peniche) ir Kaskaiso (Cascais) miestelių restoranų ir golfo klubų vyno kainoraščiai – trumpi ir neinformatyvūs. Geriausiu atveju vynai suskirstyti pagal regionus, o vien iš nežinomų gamintojų pavadinimų spręsti apie galimą vyno skonį ir kokybę labai sunku. Per aštuonias dienas su grupe golfininkų aplankėme per tuziną restoranų ir paragavome arti šimto vynų. Štai keletas patarimų būsimiems keliautojams.

Interneto svetainės „TripAdvisor“ reitingai – maisto, bet ne vyno mėgėjams

Centrinė Portugalija nusėta restoranų. Išsirinkti klausinėjant viešbučių darbuotojų kiek rizikinga. Jie jauni, vertybės neaiškios. Jų patarimu, Obidose patekome į „Lumen“ – visiška vidutinybė. Nesinori nė rašyti. O štai tarptautinė „TripAdvisor“ vertintojų bendruomenė nenuvylė.  Visgi, antruoju pagal gerumą Obidoso apylinkėse laikomas restoranėlis „Cafe Snack Bar“ vyno, galima sakyti, neturi. Taurėmis pilstomas iš 5 litrų bag & box pakuočių beviltiškas, dar teberūgstantis raudonasis ir labai paprastas baltasis. Keli eurai už grafiną. 10-ies pavadinimų vyno asortimentas baigiasi ties 18 eurų kaina – tiek sumokėsite už butelį ne itin vykusio „Syrah“ iš Lisabonos apylinkių. „Cafe Snack Bar“ nuo pat pirmos akimirkos nekėlė pasitikėjimo: labai jau paprastas interjeras, vos trys bet kaip apsirengę darbuotojai (žr. nuotrauką) ir vietoj interneto aprašyme išreklamuotų „vietinių gyventojų“ pora staliukų užsėsti „TripAdvisor“ reitingu susiviliojusių užsieniečių.  Pajuntame likimo brolių solidarumą – gauname dovanų pusę grafino namų vyno, kurio jie nepajėgė išgerti. Maistas, patiekiamas metalinėse lėkštėse, elementarus, bet ne prastas. Padažai, troškiniai  – tik su gera žaliava čia neišsiversi. Virėja (greičiausiai savininko žmona) turi ranką. Kainos  – iki 10 eurų už patiekalą. Be mažiausio sąžinės graužimo – 5 „TripAdvisor“ žvaigždutės, neįtikėtinai pozityvus įspūdis! Gero vyno troškulį numalšina už kampo įsikūręs baras „O Tupeiro“: čia kūrenasi židinys, stovi odiniai krėslai ir yra nebloga porto kolekcija – puiki vieta po vakarienės laukti taksi. Tačiau retai lankomame bare nereiktų susivilioti taurėmis pilstomu portu – mums pasiūlytas butelis buvo atidarytas prieš kokį pusmetį, taigi buvo gerokai oksidavęsis. Tačiau buteliais nusipirkome neblogo eliksyro.

1-asis patarimas: pakeliui į nebrangų restoraną nusipirkti gero vyno parduotuvėje ir, susimokėjus kamščio mokestį, gerti maisto ir savęs vertą vyną.

Portas

Portas tapo mūsų kelionės puošmena. Deja, ne visi restoranai jo turi. Nė nesvajokite apie dešimtmečius brandintą vintage butelį! Geriausiu atveju rasite stambaus gamintojo dešimtmečio senumo tawny. Todėl pasižvalgykite po barus ir parduotuves. Vienoje už 120 eurų nusipirkę ir išgėrę 1975 m. „Colheita Knopke“  (40 metų statinėse išbuvęs tawny), už 50 eurų dar nusipirkome 2011 metų „Ferreira“ vintage, kurio paragavę prisiminsime visą gyvenimą: neįtikėtina koncentracija, beveik sukramtomas, tirštas, taniniškas, bet drauge puikiai geriamas, skanus, ne per saldus ir energingas. Nė vienas „Colheita“ tawny (įskaitant ir legendinius 1994-uosius) neprilygo tam jaunam vintažui.
2-asis patarimas: portą keliaujant Portugalijoje gerti būtina. Tai pirmasis vynas pasaulyje, kurio gamyba buvo griežtai reglamentuota (1756 m.). Taigi jo kokybė prižiūrima beveik 300 metų. Ir nebijokite jauno porto: 2011 m. vintažas yra stulbinamos kokybės, o jo kaina vis dar labai prieinama. Ieškokite parduotuvėse ir neškitės į restoranus.

Baltasis: Vinho Verde ir Douro Branco

Pajūryje daug  žuvies restoranų. Visur tik žviežia žuvis ir nuostabus vėžiagyvių, geldelių, austrių pasirinkimas. Jei jūroje audra – nėra ką valgyti. „Mirandum Mariqueira“ – geriausias restoranas Penišėje, siūlantis vien jūros gėrybes, tačiau po audros galėjome rinktis tik krevetes, geldeles, vieną jūros ešerį ir dar vieną žuvį. „TripAdvisor“ įvertinimas teisingas – labai skanu. Įspūdingas ir „Marisco Na Praca“ restoranas Kaskaiso turguje. Abiejuose vyno sąrašas trumpas, tačiau galima rasti keletą baltojo vyno perliukų. Savo neštis nebūtina.

Prisiragavę daug gero baltojo vyno iš Lisabonos apylinkių (Lisboa IGP), likome ties klasika iš Šiaurės Portugalijos, kur gaminamas Vinho Verde. Kiekviename meniu išskirtas Vinho Verde sąrašas. Ir visada žinai, kad jis bus gaivus, kvapnus, ne ąžuolinis ir sausas. Neskubėkite imti brangesnio iš ‘Alvarinho‘ veislės vynuogių (apie 20 eurų). Su keliais burbuliukai paliktas „Loureiro“ ar „Trajadura“ mūsų kompanijai patiko labiau. Jei nėra nurodytų vynuogių, vis tiek gausite sėkmingą mišinį. Kainos restorane svyruoja nuo 14 iki 20 eurų už butelį.

Tačiau jei jau norisi rimtesnio gėrimo, nieko nėra geriau už ąžuole pabrandintą vyną iš Doro (Douro). Kam rūpi, kad jis padarytas iš ‘Gonzelinho’, ‘Gouveio’, ‘Malvasia Fina’, ‘Rabigato’ ar ‘Viosinho’ veislių? Jei mokate 24–40 eurų už butelį, galite tikėtis tropinių vaisių ir vanilės aromatų, koncentracijos, vaisiškumo  ir svarumo pojūčio burnoje. Alentežo (Alentejo) regionas (piečiau Lisabonos) maloniai nustebino tik brangiu „Viognier“.

3-asis patarimas: baltojo vyno stilius labai priklauso nuo vynuogių. Jei nežinote veislių, o Centrinėje ir Pietų Portugalijoje jų gali būti labai įvairių, taigi ir vyno stilius labai varijuos, geriau rinktis klasikinius regionus šalies šiaurėje. Vinho Verde buvo ir lieka geriausias šaliai atstovaujantis gaivus baltasis vynas.

Raudonasis  Doro ir subrendęs Centrinės ir Pietų Portugalijos vynas

Dėl raudonojo vyno Portugalijoje neteks kankintis. Gana šilto klimato šalyje nesunku padaryti taniniško, vaisiško, svaraus raudonojo. Tačiau venkite pigumos. Nebrangus vynas čia dažniausiai daromas toks, kokį mėgo portugalai prieš daugelį metų, kai vienas gyventojas per metus išmaukdavo po 80 litrų nesvarbu kokio vyno.

Geriausia rinktis Doro regioną. Čia nuo seno auga vynuogės ‘Touriga Nacional‘ – žymiausia raudonųjų vynuogių veislė, suteikianti portui trešnių ir gervuogių skonio ir pasižyminti ypač tauriais taninais. Keliolika mėnesių palaikykite tokį vyną ąžuolo statinėse ir gausite pasaulinio lygio vyną. Būkite pasiruošę mokėti bent 30 eurų už butelį (dar geriau – 45). Jei žinote žymiausius porto gamintojus, rinkitės jų vyną, nors pastarojo ne taip dažnai teko matyti restoranuose. Todėl orientuokitės pagal kainą. Ji kyla kartu su vyno kokybe. Panašaus stiliaus, dažnai su pridėtu „Shiraz“, taigi įgavusio pipiriškų natų, vyno galima aptikti ir centriniuose, ir pietiniuose Portugalijos regionuose. Negailėkite bent 25 eurų. Atidžiausiai dairykitės subrendusio vyno butelių. Jie gali būti kiek brangesni, bet sodrumu tikrai nustebins. Dūmais prakvipusiame kepsnių restorane „Os Prazeres da Carne“ (gera, bet ne stebinanti maisto kokybė) nusipirkome 2004 m. vyno „Villa Santa“ iš Alentežo regiono. Šis subrendęs vynas iš karto tapo geriausiu kelionės raudonuoju. Personalas maloniai vyną dekantavo.

4-asis patarimas: Portugalija garsėja raudonuoju vynu. Tokį čia ir reiktų gerti. Jo kaina tikrai neaukšta, lyginant su analogiškos kokybės Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos vynu. Doro vynas gerai, tačiau ir aplink Lisaboną yra puikaus vyno. Nepirkite pigaus.

Dėkoju kelionės organizatoriui Rolandui Gaidžiui – golfininkų kelionės kulinariniam varikliu. Jo entuziazmo dėka vos vieną kartą valgėme viešbučio restorane. „Evolutee Royal Obidos“ buvo vertas paminėti. Jame veikiantis restoranas „Kobe“ turi puikų japonų virtuvės meniu ir geriausią vyno sąrašą iš mūsų matytų (net penkių rūšių sakė!). Džiaugiuosi, kad nuosaikiai, tik su maistu vartojamas vynas nesutrukdė Lietuvos komandai pasiekti puikių sportinių rezultatų – iškovoti Europos golfo taurę.