Nuskridęs į Florenciją, atsiduri neįprastoje aplinkoje: čia kaip niekur kitur pajunti istorijos, gamtos ir šiuolaikinių žmonių gyvensenos vienovę. Dažnai klausydamiesi ar skaitydami apie istorinius įvykius jaučiame tam tikrą laiko ir vietos atstumą tarp to, kas vyko anksčiau, ir to, kas yra dabar. Florencijoje ir jos apylinkėse jausmas kitoks. Kiekvienas namas, vila, pilis turi savo istorijos pradžią, kiekviena šių istorijų turi tęsinį: namą neuždarytomis langinėmis, pripildytus ir „gyvus“ vyno rūsius, besidriekiančius vynuogynus ir žmogų, pasakojantį tą istoriją taip, lyg būtų ką tik išgirdęs iš tėvo, o anas iš senelio ir t. t. Tradicijų, giminės ryšių puoselėjimui ir taip ypatingu šeimos bendravimu garsėjančioje Italijoje, o ypač Toskanoje, Chianti yra labai svarbus, ir tai pastebima net plika akimi besilankant pas vyndarius, kalbant apie jų vyną, ragaujant mamų, tetų pagamintus valgius su kelių kartų daromu vynu.
Chianti Classico
Daugeliui žodis „klasikinis“ susijęs su kažkokia vyno, jo gamybos ypatybe ar tiesiog istorija. Tačiau šiuo atveju Chianti Classico vadinama istoriškai seniausia Kjančio vietovė, kur auginamos ‘Sangiovese’, ‘Malvasia’, ‘Colorino’, ‘Canaiolo’, ‘Merlot’, ‘Cabernet Sauvignon’ vynuogės.Chianti Classico yra geriausiai žinoma Kjančio vynuogynų zona, esanti tarp Florencijos ir Sienos miestų, tarp Kjančio kalvų bei Pezos ir Elzos upių. Tai seniausia augavietė, kurios ribas kadaise „nustatė“ garsusis juodasis gaidys. Nepalesintas ryte jis pragydo daug anksčiau nei Florencijos mėsinis baltasis, ir anksčiau išjoję raiteliai iš Florencijos nubrėžė tolimesnes naujosios zonos ribas. Juodo gaidžio atvaizdas dabar puošia ir Chianti Classico butelių kapsules, o pati zona yra viena didžiausių Chianti zonų. Įvairus peizažas bei mikroklimatas, varijuojantis vynuogynų aukštis nuo 200 iki 600 metrų, skirtingi dirvožemiai – molingas dirvožemis pietuose, kalkinis šiaurėje, smėlis, kalkakmenis, uolos aplink – leidžia vyndariams pagaminti nuostabaus ir įsimintino, visame pasaulyje mėgstamo įvairaus ‘Sangiovese’vynuogių vyno. Ypač tai gali pajusti vyninėse, kurios nuo seno daug laiko ir jėgų skiria tyrinėjimams ir eksperimentams.
Vieną iš tokių vyninių „Castello di Fonterutoli“ valdo kilminga Mazzei šeima, istorijos šaltiniuose minima jau nuo XV amžiaus. Šiandien pats vyninės pastatas Fonterutolio vietovėje dėl įdomios architektūros iš tolo beveik nematomas. Privažiavus arčiau matosi tik pirmas aukštas ir tai ne iš visų pusių. Kitos patalpos įleistos į 15 metrų gylį, po žeme slepiasi įspūdingos laboratorijos ir rūsiai, kur vyndariai ekperimentuoja su 36 skirtingais ‘Sangiovese’ vynuogių biotipais, bando juos atskirti vynuogynuose, atskirai fermentuoja šimtuose nerūdijančio plieno talpų, vėliau brandina maždaug trijuose tūkstančiuose ąžuolinių statinių. Įspūdingi rūsiai, dar įspūdingesnis su tokia aistra, žiniomis ir atidumu padarytas vynas. Iš 45 žemės plotelių surinktos vynuogės vežamos, spaudžiamos, fermentuojamos ir brandinamos atskirai. Jos susitinka tik paskutiniuose etapuose, kai vyndariai daro ypatingus mišinius (special cuvee). Tvirti, kompleksiški vyšnių, prinokusių slyvų aromatų, papildyti karamelės ir šokolado niuansais vynai yra ilgai išliekančio poskonio ir akivaizdžiai ilgo brandinimo potencialo. Apie šios vyninės vynus ir apie pačią vyninę pasižymėjau: pedantiškai teisingai ir tiksliai padaryti ir pristatyti vynai, nuostabiai sukurta pati vyninė bei tiksliai atrinkti žmonės. Būnant čia, atrodo, galima būtų pasimokyti ne tik kaip reikia daryti vyną, bet kokio rezultato reiktų siekti valdant žmones ir pačią vyninę. Beje, reikia paminėti, kad Mazzei šeimai priklauso ne tik „Castello di Fonterutoli“. Maremoje jie valdo „Belguardo“, o Sicilijoje – „Zisola“ vynines.
Chianti Classico rajone yra daug įspūdingų savo istorija ir vynais vyninių: „Castello di Ferrazzano“, „Villa Cafaggio“, „Cecchi“ ir kitos.
Chianti Rufina
Į rytus nuo Florencijos driekiasi Chianti Rufina vynuogynų zona. Nepainiokite su „Ruffino“, tai ne tas pats. Vyndariui Ruffino be galo pasisekė turėti panašią pavardę, jis visada paminimas, kai tik pasakojama apie šios zonos ypatybes. Tai mažiausia iš 8-ių Kjančio regiono vietovių, 1984-aisiais gavusi DOCG kategoriją ir apimanti Rufino, Londos, Pelago, Dikomano ir Pontasievės miestelius. Vietovėje yra tik 23 vyno gamintojai. Prie Apeninų kalnų prisišliejusios aukštos kalvos ir pietiniai šlaitai užtikrina puikų vynuogių nokimą. Skirtingai nuo kitų Chianti zonų, Rufina vynui būdingas ypatingas vaisiškumas, prinokusių mėlynų uogų aromatai ir „mėsinga“ struktūra. Šioje vietovėje dominuoja uolėtas dirvožemis, tačiau yra ir molio bei kalkakmenio. Todėl čia daromas vynas natūraliai elegantiškas ir labai ilgaamžis. Chianti Classico šešėlyje atsidūręs Rufina vynas yra pigesnis, tačiau puiki kokybė palieka nepamirštamus įspūdžius. Brandinamas vynas (riserva) pagal visas taisykles prieš išpilstant į butelius laikomas nuo 3 iki 4 metų statinėse.
Markizo Bonaccorso Gondi, kuriam priklauso vyninė „Tenuta Bossi“, šeimos šaknys siekia XII amžių. Tai pirklių, bankininkų, ūkininkų šeimos, didelę svarbą turėjusios ne tik Italijoje bet ir Prancūzijoje, palikuonys. Šiandien jie valdo 320 hektarų žemės, apsodintos vynuogynais, alyvmedžiais, miškais ir grūdinėmis kultūromis. Įspūdinga XV a. vila liudija karingą šeimos istoriją bei galią. Marchesi Gondi daromi vynai būdingi Chianti Rufina zonai: tvirti, turintys nemažai taninų, tačiau jų balansas yra nuostabus, nes taninai kokybiški ir vynas minkštos struktūros. Šiai šeimai iki 1972 m. priklausė ir įspūdinga XIV a. statyta Grignano pilis, o šiomis dienomis Florencijos vidury baigiama rekonstruoti XIV a. vila. Įspūdinga su atviromis stogo terasomis, kviečianti šiltais vakarais stebėti saulėlydžio šviesoje skęstančius Florencijos stogus bei gurkšnoti šeimininkų pasiūlytą vin santo taurę.
Kiti įdomūs Chianti Rufina gamintojai: „Travignoli“, „I Veroni“, „Fattoria Lavachio“.
Kitos septynios Chianti DOCG zonos:
Carmignano. Negaliu nepaminėti puikiausios ir gilios pagarbos vertos vyninės „Capezzana“. Apie jos nuostabią vertikalią istorinių vynų degustaciją bei susitikimą prie vieno stalo su trijų kartų vyndariais jau rašiau žurnalo interneto svetainėje (www.vynozurnalas.lt).
Didžiausios Chianti subzonosColli Senesi vynuogynai pasodinti palei pat Sienos miestą. Skirtingai nuo Chianti Classico, šios zonos vynui privalomas minimalus alkoholio kiekis – 11,5 tūrio proc. Dažnai jį užgožia šioje vietovėje daromas Vino Nobile di Montepulciano DOCG . Tačiau ir čia padaromi įspūdingi vynai nestokoja tarptautinio dėmesio. Colli Senesi vyne taip pat dominuoja ‘Sangiovese’ vynuogės, jos gali būti maišomos tiek su ‘Canaiolo’ ar ‘Colorino’, tiek su ‘Cabernet Sauvignon’ ar ‘Merlot’. Tai gaivių aromatų ir gana tvirtos struktūros vynas.
Dar vienos Chianti teritorijos Colli Aretini vynas yra lengvas, gaivus, paprasto aromato ir pastebimos rūgšties. Jam irgi nustatytas minimalus 11,5 proc. alkoholio kiekis, kaip ir Colli Senesi zonos vynui. Tarptautinėje rinkoje jis retokas, nes daugiausia šio vyno išgeria patys vietos gyventojai ir jų kaimynai iš tolesnių vietovių bei besilankantys turistai.
Colli Fiorentini. Vynuogynais apsodintos kalvos driekiasi tarp Florencijos ir Chianti Classico teritorijos. Šios vietovės vynas yra lengviau suprantamas ir patrauklesnis greitam vartojimui. Reikalavimai vynui panašūs kaip kaimyninėje teritorijoje. Minimalus alkoholio kiekis – 12 tūrio proc. Vynas įvairus: nuo vaisiško ir ne tokio kompleksiško iki svarios struktūros, Classico stiliaus vyno, mėgstamo Florencijos restoranuose.
Montespertoli vynuogynai dar visai neseniai, prieš dešimtį metų, priklausė Colli Fiorentini zonai. Ši teritorija laikoma naujausia, „labiausiai prinokusia" Chianti subzona. Tvirtas ir sodrus, prinokusių taninų bei koncentruotų aromatų vynas skirtas ilgesniam brandinimui.
Chianti Colli Pisane. Gana paprastas, lengvai suprantamas vynas, labiau žinomas ir vartojamas vietinėje rinkoje.
Chianti Montalbano. Nelabai žinomos, šalia Montalbano kalvų įsikūrusios vietovės vynas yra lengvas, tiesmukas ir labiau vartojamas jaunas.
Keliaudami po Kjantį, prisiminkite ribollita ir pappa al pomodoro – dažniausiai verdamų vietinių sriubų pavadinimus. Kadangi nuo seno italai mėgsta suvalgyti viską, tai ir viena iš jų (ribollita) gaminama perverdant daržovių sriubą su likusia vakarykšte duona. Kita, dar vadinama vaikų sriuba (tikriausiai tėčiai virdavo vaikams), yra ilgai virta pomidorų sriuba su aliejumi ir ta pačia vakarykšte duona. Patikėkite, labai skanu.
Taip pat skaitykite: