Ar nepralenkiami portai jau turi lygiavertį varžovą – sausą raudonąjį vyną?

                      Portugalijoje kertami seni vynmedžiai

                      „Quinta do Fato“ vyninė prieš ketverius metus iškirto šešiasdešimties metų senumo vynmedžius. Savininkai neturėjo kitos išeities, nes senajame vynuogyne be jokios tvarkos augo trisdešimt vynuogių veislių – baltosios ir raudonosios kartu. Tokį vynuogyną labai sudėtinga prižiūrėti, nes vynuogės prinoksta skirtingu laiku, nuimant derlių tenka jas atskirti, kartais net nežinant tikslių veislių pavadinimų. Mišrūs vynuogynai dažni ne tik Dao, kur įsikūrusi „Quinta do Fato“, bet ir kaimynystėje esančiame Douro regione, kur nuo seno auginamos vynuogės spirituoto porto gamybai.

                      Douro sausųjų vynų bumas prasidėjo devintajame XX a. dešimtmetyje

                      Pertvarka vynuogynuose įsibėgėjo po to, kai paaiškėjo, jog Portugalijos sausieji vynai, išlaikydami savitumą, savo kokybe gali varžytis su Italijos, Ispanijos ar Prancūzijos vynais. Pavyzdžių yra – kultinis sausas raudonasis Douro regiono vynas „Barca Velha“ gaminamas nuo 1953 m. Jo kūrėjai jau prieš keliasdešimt metų suprato, kurios  regiono vynuogės turi didžiausią potencialą geram vynui gaminti. Patys nuovokiausi ir laiku persitvarkę Douro vyndariai šiandien jau gamina vienos vynuogių veislės vynus, maišo veisles norimomis proporcijomis ir naudojasi nedidelių plotelių mikroklimato pranašumais. Vynas žavi kasmet gerėjančiu raiškiu vaisišku skoniu, gausiais, bet itin elegantiškais sausinančiais taninais ir prieskonių aromatais. Dar prieš penkiolika metų tik portus gaminusios bendrovės dabar minimos tarp geriausių sausųjų vynų gamintojų: „Niepoort“, „Ramos-Pinto“, „Ferreira“, „Fronseca“, „Royal Oporto“, „Quinta do Vallado“, „Churshill“, „Quinta do Crasto“. Tiesa, šlaituose dar išlikę nemažai pasišiaušusių, margų senųjų vynmedžių plotelių. Juos vyndariai laiko portų arba retų, šiek tiek senoviškų, tačiau labai harmoningų ir kompleksiškų sausų vynų gamybai.

                       Ar vynuogės vis dar minamos kojomis?

                      Senoji architektūra kiekviename miestelyje primena apie Portugalijos praeitį. Pietietiškas peizažas su alyvmedžių giraitėmis, įkaitusiose miestų aikštėse gulintys šunys, matyt, nesikeičia daugelį šimtmečių. Nestebina ir miestelyje sutikta moteris su nešuliu ant galvos (daugiau nei 20 kg – ir jokio vargo!). Tokioje aplinkoje natūraliai atrodo ir už  pečių susikibę vyrai, žingsniuojantys vynuogių sklidinuose katiluose ar baseinėliuose. Tiesa, dabar jau mina ne tik vyrai, bet ir stipresnės moterys, nors po darbo laukuose žingsniuoti valandų valandas tirštoje, kelius semiančioje misoje nėra lengva. Portugalijoje vynuogių mynimui naudojami atviri baseinai, vadinami lagares.  Kai kurie vyndariai juoslaiko tik turistų pramogai, tačiau siekiantieji tobulybės čia pradeda geriausių vynų gamybą. Tai senas ir pats subtiliausias būdas sutraiškyti vynuoges prieš fermentaciją. Švelnios žmogaus kojos nesutraiško vynuogių šakelių ir kauliukų, todėl į vyną nepatenka aitroki žali taninai. Naudojant mechaninius įrenginius, to išvengti beveik neįmanoma. Vynuogės į baseinus patenka iš laukų, ten minamos, ir po to kurį laiką fermentuojamos. Vyndariai didžiuojasi senoviškais akmeniniais, moderniais betoniniais, padengtais specialiomis sintetinėmis dangomis ar prabangiais marmuriniais baseinais. Francisco Spratley Ferreira, garsiosios XIX a. portų gamintojos Donos Antonios Adelaidės Ferreiros  palikuonis, dabar pats kuria sausuosius vynus savo vyninėje „Quinta do Vallado“. Jo nuomone, tik tradiciniu būdu pagamintuose vynuose gali derėti trokštamas vaisiškumas ir elegantiški taninai.

                        „Douro vaikinai“  

                      F. Ferreira yra prieš keturis metus susibūrusios 5 vyno gamintojų grupės, pasivadinusios „Douro vaikinais“ (angl. „Douro boys“) , narys. (žr. nuotrauką: Dirk Niepoort („Niepoort“), Sandra Tavares do Silva („garbės vaikinas“ ?), Christiano van Zeller (abu iš „Quinta Vale Dona Maria“), Francisco Ferreira („Quinta do Vallado“), Miquel Roquette („Quinta do Crasto“), Francisco Olazabal („Quinta do Vale Meao“)). „Douro vaikinai“ – grupė jaunų vyndarių, pasiryžusių įrodyti pasauliui, kad Douro regione gali būti gaminamas labai geras sausas vynas. Daugelis jų sausais vynais susidomėjo mokydamiesi užsienyje. Pavyzdžiui, 1987 m. Dirkas Niepoortas, būdamas dvidešimt trejų, grįžo iš studijų Kalifornijoje ir  įtikino tėvą nupirkti seną vynuogyną. 1991 m. jis pagamino pirmąjį savo sausą vyną „Redoma“. Vėliau pasirodė „Vertente“, „Batuta“, o 2000 metais – „Charme“. Dabar tai jau vieni geriausių Portugalijos sausų vynų.

                      „Douro vaikinai“ sutartinai ragina naudoti baseinus vynuogių mynimui. Ir prideda dar keletą sauso raudonojo vyno gamybos taisyklių: naudojamos tik gerai prinokusios vietinių veislių uogos iš geriausių vynuogyno vietų, fermentacija turi vykti natūraliai, vynas brandinamas naujose ar apynaujėse ąžuolo statinėse ir prieš supilstant į butelius nefiltruojamas arba labai menkai filtruojamas.

                      Jaunimas, prieš dešimtmetį sugrįžęs iš vyndarystės mokslų užsienyje, jau pakeitė  požiūrį į Douro regiono galimybes. Tačiau ragaudamas naujus vynus, negali nepastebėti, kad jie gaminami gerbiant senąsias Douro  tradicijas ir atsižvelgiant į vartotojų poreikį gerti vyną kuo greičiau. Vynai yra šiurkštoki: brandinimas ąžuolo statinėse tik šiek tiek apšlifuoja gausius taninus. Tačiau labai intensyvūs vaisiški aromatai ir skonis nėra paremti alkoholio gausa – retai jo būna daugiau kaip 14%, dažniau apsiribojama 13%. Šiuose vynuose visada pakanka rūgšties, jie gali būti ilgai brandinami butelyje.  

                       Dao – jaunesnis brolis ar rimtas konkurentas?

                      Dao regionas yra šiek tiek piečiau Douro. Čia ne taip karšta. Reljefas mažiau kalvotas, o vynuogynus skiria pušynai. Vyndariams lengviau, nes jų vynams dėl žaliavos nereikia konkuruoti su prabangiais portais. Todėl Dao vyndariai drąsiau eksperimentuoja, yra gerokai lankstesni keisdami vynuoges, gamybos technologiją. Kadangi jie gamina nemažai pigaus vyno, savo geriausiems vynams gali atsirinkti itin kokybišką žaliavą. Carlosas Lucasas – vyninės „Dao Sul“ vyndarys ir įkūrėjas – aistringai pasakoja apie bendrus nekomercinius projektus su kitų regionų ir kitų šalių vyndariais. Stalo vyno kategorijos „Dourat“ pagamintas iš vietinės ‚Touriga Nacional‘ ir  Ispanijoje, Priorato regione užaugintų ‚Garnatxa Rioja‘ vynuogių. “Homenagem“  – vietinių ‚Touriga Nacional‘ ir ‚Baga‘iš Bairada mišinys. Statinėse bręsta pirmasis bendro projekto su Pjemonto vyndariu vynas – ‚Touriga Nacional‘ ir ‚Nebbiolo‘ mišinys.

                      ‚Touriga Nacional‘ – vynuogė, su kuria Douro ir Dao vyndariai sieja didžiausias viltis. Šios vynuogės vynas labai tamsus ir pasižymi gausiais, bet itin elegantiškais taninais, kurie gali bręsti dešimtmečius. O kur dar nuostabus vyšnių ir braškių uogienės aromatas, kurį dažnai papildo gėlių, dobiliukų kvapai. Douro regione šį vynuogė dažniausiai maišoma su kitomis, o Dao vyndariai mėgsta gaminti vyną iš jos vienos. Verta paminėti ir kitas svarbiausias Portugalijos vynuogių veisles: ‚Tinta Roriz‘, ‚Touriga Franca‘, ‚Tinta Cao‘, ‚Tinta Barroca‘, ‚Castelao‘. Pietinėje šalies dalyje – Alentejo, Estremadura –  nestinga ir tarptautinių veislių augintojų, tačiau iš jų dažniausiai gaminami pigesni masinio vartojimo vynai. Šiuolaikiniame pasaulyje geriausias pirkėjo masalas tebėra pažįstami vynuogių pavadinimai. Vyndariai kelių veislių vynų etiketėse specialiai paryškina tarptautinių vynuogių pavadinimus, nes taip daug lengviau pavyksta parduoti pigų Portugalijos – šalies, kurios vynai vartotojų akyse dažniausiai vis dar  neturi jokio įvaizdžio, – vyną. 

                       2000, 2001, 2003, 2005?

                      Mums lankantis vynuogynuose 2005 metų spalio mėnesį, vyndariai jau nerimavo, kad gresia sausra: Douro regione šiemet kritulių buvo tik trečdalis įprasto 400 – 700 ml kiekio.Tai reiškia, kad per sausrą nusilpę vynuogynai kitais metais gali duoti prastesnį derlių, būti neatsparūs ligoms, kaip jau buvo atsitikę 2002 metais. Tačiau pats 2005 metų derlius turėtų būti labai geras, kaip ir 2000, 2001 ir 2003 metais. 40 – 43 ºC šilumos yra įprasta vidurvasario temperatūra Douro centre esančiame Pinhao mieste. Todėl kai 2003 m. vasarą Europa galavosi nuo per didelio karščio, Douro vyndariai pagamino vienus geriausių vynų savo istorijoje. Nuolat pasikartojantys geri metų derliai suteikia vyndariams galimybę įtvirtinti savo geruosius vynus augančiose užsienio rinkose. Todėl tikėkimės, kad mums neteks pirkti ‚Shiraz‘ iš Douro, o parduotuvėse rinksimės geriausius vietinių vynuogių veislių vynus.