Arūnas Starkus: Viešoje erdvėje pastebime, kaip nyksta žodžiai apie alkoholį. Žurnalistai vengia rašyti apie vyną ir kitus gėrimas, nes bijo baudų. Po truputį visi užsičiaupia. Kadangi vieša erdvė pokalbiams apie vyną yra ribota, mūsų idėja buvo bent „Vyno dienose“ apie tai pasikalbėti jūsų akivaizdoje.
Forumo dalyvių noriu paklausti, kokius pasikeitimus per pastaruosius dešimt metų pastebite vyno pasaulyje?
Gintautas Jašinskas: Vyno versle esu 12 metų, per tą laiką įvyko labai daug įvairiausių kiekybinių ir kokybinių pokyčių. Vienas svarbus dalykas, kad mes einame tuo pačiu keliu, kaip ėjo suomiai, norvegai. Tose šalyse prieš 20 metų su vyno kultūra buvo prastai, bet kokybinis judėjimas į priekį ten buvo labai spartus. Lietuvoje maždaug prieš dešimt metų pakakdavo užlipti ant scenos ir sakyti: „Šitą vyną gerti yra prestižas“. Dabar to nebepakanka, nes prestižas šiaip žodžiais neišmatuojamas, tai – lyg oras. Lietuva gretinama su kaimynais ir ji darosi panaši į tas šalis, kuriose argumentas „kodėl“ yra pats svarbiausias. Nors reikia pastebėti, kad ne visos gėrimų importo kompanijos perėjo prie to, kad parduotų kokybę, o ne kainą.
Bendras fonas mūsuose tikrai neblogas. Lietuva nėra vidutiniokė, ji jau perkopė į viršutinį trečdalį. Kalbu apie šalis, kuriose negaminamas vynas. Žodžiu, esame pakankamai vykę. Ir kompanijos yra ganėtinai intelektualios, o tai rodo plėtra ir jų portfelis. Nereikia skubėti, dideli darbai nepadaromi labai greitai, procesas turi būti lėtas ir jis natūraliai negali būti greitesnis. Jeigu kam nors atrodo, kad pas mus bloga situacija, apsilankykite pas kaimynus iš Rytų.
A.S. Vadinasi, išgerti kuo daugiau vyno nebėra didelė vertybė? Kas mūsų vartotojui yra kitoniškas vynas?
G.J. Vis dar svarbūs pasaulinių kritikų išliaupsinti vynai. Būdamas stambaus vyno verslo atstovas nebalsuoju už Urugvajaus , bet mes tokio vyno turime. Įvairovė vartotojui patinka. Stambus vyno verslas yra įvairovės variklis, nes pinigas uždirbtas parduodant masinį produktą gali būti išleistas palepinti gurmaną. Kita vertus, vartotojo apklausos leidžia daryti išvadą, kad pasakymas, kad vienas ar kitas vynas yra labai retas, nebėra argumentas dėl kurio bus perkamas gėrimas. Žingeidžiam pirkėjui įdomu, kodėl vienas vynas yra geresnis už kitą.
Beje, kainos ir kokybės tema yra aktuali, tačiau ji pas mus sumenkinama iki 20 litų ribos. Nors aš sakau, jeigu vynas kainuoja 100 litų, bet jo visos savybės rodo, kad jis vertas 200 litų, tai taip pat yra kainos ir kokybės santykio tema. Lietuvoje jau turime nemažai vyno, kuris, kaip mes ekspertai sakome, išaugęs iš žemės. Tai reiškia, kad vyndarys turi savo vynuogyną, pats apžiūri kiekvieną kekę, ją skina rankomis, atsakingai spaudžia sultis, etiketėje užrašo savo pavardę ir parduoda lietuviams.
A.S. Rolandai, ar tau kaip vartotojui rūpi, kur išaugo vynas, kaip jis buvo padarytas?
Rolandas Maskoliūnas: Kuo toliau, tuo labiau rūpi. Ir tai aš sužinau iš profesionalų, kurie dirba specializuotose vyno parduotuvėse, restoranuose. Jie man padėjo suformuoti skonį. Svarbu sau pačiam pripažinti, kad kažko nežinai. Ir dar svarbiau, kad žmonės dalijasi savo žiniomis. Jie mane įkvepia tuo domėtis ir pasitempti.
A.S. Koks skirtumas gerti mažo ar didelio vyndario vyną? Ar argumentas, kad vynas sukurtas mažoje vyninėje su nuosavu vynuogynu gali būti koziriu renkantis gėrimą?
R.M. Geras vynas yra tas, kuris skanus. Bet skonis kinta, nes jis lavinamas, atsiranda naujų niuansų. Tai svarbu suprasti pertekliaus laikais. Mes ieškome emocijos net gerdami vyną. Jis tapo bendravimo priemone, nes su bičiuliais prie stalo daliniesi pojūčiais.
G.J. Maža yra gražu. Galima turėti daug mažų dalykų, bet neužmirškime senos kaip pasaulis tiesos – nugalėtojų niekas neteisia. Kai žiūrime į lentynose sudėtą Bordo ir kai kurių butelių astronomines kainas, darosi nejauku.
Pagaminti vieną statinę beveik tobulo vyno, gali praktiškai kiekvienas vyndarys, bet pagaminti kelis šimtus tūkstančių dėžių tikrai kokybiško vyno, tai jau iššūkis.
Tačiau yra gėrimų, kurie negali kainuoti mažai. Kaip galvojate, ar šampanas vertas savo kainos? Ar lietuviai jau supranta, pripažįsta jo vertę?
Eugenijus Skerstonas: Vienas iš visiems žinomų produkto vertingumo kriterijų – kainos ir kokybės santykis. Visuomet norėtųsi kuo geresnės kokybės, bet kiek įmanoma pigesnio produkto, ypač – tikrojo šampano. Originalios kilmės vietos šampanas, taigi tikrasis, išskirtinis produktas, dažniausiai asocijuojamas su aplinkybių iškilmingumu. Pasakysiu labai atvirai: jeigu jūsų uždarbis leidžia mėgautis šampanu, mėgaukitės. Jis bus vertas kainos, nes jums suteiks daug malonumo, o gal net ir džiaugsmo. Tačiau reikia nepamiršti, kad šampanas tai – tradicija, o tradicijoms susiformuoti ir įsitvirtinti tam tikroje visuomenėje arba jos narių sluoksnyje, reikia laiko. Iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kadaise teko išgirsti posakį, kad alus, tai neturtingųjų šampanas. Lietuvoje alus labai mėgiamas, tai kaip čia reikėtų padėtį vertinti, nežinau: matyt visuomet bus geriančių alų ir vis daugiau rasis geriančių, taigi ir vertinančių, šampaną.
Andrius Užkalnis: Visi gali gerti šampaną. Vienas iš mūsuose gajų stabdžių yra įsitikinimas, kad beveik niekas negali nieko valgyti ar gerti, nes nežino, kada, kaip ir kodėl. Jeigu atsisėsite kokiame restorane ir pamatysime kažką užsisakius brangaus vyno, puse aplinkinių šnairuos, šnabždėsis, kad štai tie gerti nemoka, nieko nesupranta apie tą vyną ir kam tokiems reikia demonstruotis.
Kita vertus, žmogus , turintis mažesnę patirtį ir imantis į rankas brangų vyną nepatirs to, ką pajaus kur kas daugiau ragavęs asmuo.
G.J. O ką su brangiu automobiliu pas mus ne taip pat? Juk dauguma vyrų žino, kad brangaus automobilio šeimininkas neteisingai spaudžia gazą? Didžiausias mūsų stabdis yra mitai, kuriuos patys sukūrėme. Mums įkalta, kad tu turi būti ypač protingas, kad suprastum vyną. O turėtume sakyti, jei žmogus turi skonį, kurį gamta duoda kaip apsauginį mechanizmą, kad nesuvalgytume sugedusio vaisiaus, tai jau yra pirmas žingsnis į suvokimą skanu ar ne. Jau vėlesniais etapais atsiranda paaiškinimas, kodėl skanu ir kodėl ne. Daug kas išmokstama. Bet neiškart.
E.S. Visur ir visada žmonės mėgdžioja tai, ką vartoja aukštuomenė. Taip yra ir su šampanu, tačiau į skirtingas visuomenes jis skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis ateina. Taip pat yra su visais prabangos dalykais.
A.S. Alus nėra taip mis
tifikuojamas kaip vynas ir neturi tiek advokatų ir apie jo kultūrą tiek daug nekalbama. Tikriausiai nepelnytai?
Linas Čekanavičius: Alus yra demokratiškas gėrimas. Yra trys alaus vartotojų kategorijos: gėrėjai, mėgėjai ir gerbėjai. Tie, kurie geria masiškai, yra gėrėjai. Ir tai yra subkultūra, jie geria dėl laipsnių ir renkasi alų su žvėrių pavadinimais. Yra mėgėjai bei sesijinis alaus vartojimas. Ir gerbėjai, kurie skanauja, ragauja, lygina ir vertina. Jeigu kas nors manęs paklaustų, kas geriausia Lietuvos aludarė, su visa pagarba Džuljetai Armonienei, tikrai neištarčiau jos vardo. Tačiau aukščiausio balo yra vertas „Švyturio“ rinkodaros specialistų darbas. Jie tobulai geba išnaudoti konkursuose susirinktus apdovanojimus. Geriausia aludare įvardinčiau Aldoną Udrienę iš Jovarų miestelio. Jos ištirtos mielės netrukus gaus atskirą pavadinimą. Tai – retenybė. Ji kuria namudinį alų, kokio Lietuvoje mažai ragaujame, o ir pasaulyje tokio sunku rasti. Tai, kad alus laikomas plebėjų gėrimu, ir pliuasas ir minusas.
Alus turi demokratizmo aspektą, nes niekas tavęs nesupeiks, jeigu išgersi gero alaus ir nelabai įvertinsi.
Bet aš labai noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje į dienos šviesą prieš aštuonerius metus buvo ištrauktas vynas ir surengtos „Vyno dienos“. Su alumi to niekas dar nepadarė. Turi atrasti ir įdiegti ragavimo tradicijos, nes pasaulyje jos yra. Tie kurie mėgstame vyną, atverkite burnas, atmerkite akis ir ragaukite ne tik vyną. Pasaulis daug įvairesnis, nei jis gali pasirodyti iš pirmo gurkšnio. Ragaukite ne masinio, bet unikalaus alaus, kurį gerti iš bokalo būtų lygiai toks pat įžeidimas, kaip šampaną iš arbatos stiklinės. Žinokite, alaus yra net 95 kategorijos, kas reiškia tiek skirtingų stilių. Čia beveik kaip Mendelejevo lentelė.
Ir dar norėčiau grįžti prie išsakytos minties, neva, alus – tai prasčiokų šampanas. Žinote, kažkada varlių kojelės buvo vargšų jautiena, fondui – piemenų valgis, su austrėmis irgi panaši istorija. O dabar visi šie valgiai yra delikatesai ir siūlomi geriausiuose restoranuose.
G.J. Dzūkas baravykus gali valgyti ryte, pietums ir vakarienei. Kiek turčių tai gali daryti vakaruose?
A.S. Mes kol kas tik geriame, gurkšnojame vyną ir alų, tačiau tai yra ir maisto palydovai. Ar tada, kai vyną pristatome prie maisto neįvyksta transformacija?
A.U. Vyno derinimas prie maisto jau labai stipriai įėjo į mūsų gyvenimą ir supratimą. Bet kas prie bet ko nedera ir ne todėl ,kad kažkokie snobai taip sugalvojo. Bet todėl, kad tinkamai priderinus skanesnis pasidaro ir maistas, ir gėrimas. Vienas iš rodiklių, man regis, kaip stipriai žmonės domisi derinimu yra tai, kad atsirado priešpriešinis efektas. Tai yra žmonės, kurie anksčiau turėjo tamsuoliškų idėjų, kurios pasireiškė taip: man čia niekas nepaaiškins, ką noriu, prie ko noriu taip valgau ir geriu.
Tie žmonės anksčiau tyliai savo priešpriešą reiškė, o dabar garsiai postringauja. Mes tai perėmėme iš Rusijos. Prieš keletą metų buvo labai madingas antisnobizmas, kai žmonės su pasimėgavimu pasakodavo, kaip brangiame restorane Paryžiuje užsisakė ne tai ką patarė profesionalai, o visišką priešingybę. Lietuvoje aš tai irgi pastebiu ir tai labai įdomu stebėti. Kalbėjimas apie maisto ir gėrimų derinimą yra labai ryški potyrio, kurio žmogus tikrai ieško, dalis. Čia vyksta labai stiprūs pokyčiai ir tai džiugina.
A.S. Ar gali prastas maistas būti derinamas su vynu. Ko dabar pas mus daugiau, prasto maisto ar vyno?
A.U. Kai nėra pusiausvyros prarandama dalis to puikaus potyrio. Norėčiau pasakyti didžiausią Lietuvos restoranų problemą. Tai - nuoseklumo nebuvimas. Sukurti ir palaikyti gerą lygį daug kainuoja. Ir tai yra gerokai brangiau nei nusamdyti gerą šefą ir porą gerų padavėjų. Bet dažnai pamirštama pagalvoti apie tai, kas bus, kai virtuvės šefas išeis atostogų arba susirgs. Mes lietuviai turime įgimtą nepasitikėjimą dideliais, stipriais ir gerai suvaldytais dalykais. Todėl restoranėliui, kuris yra mažas, mielas, mažutis, mamos, babūnios sukurtas esame daug atlaidesni nei gerai sutvarkytam restoranui. Jeigu kažkas sudėliota logiškai ir protingai, o dar neduok dieve, ir pinigų uždirba, tai jau chaltūra. Vilniaus senamiestyje yra restoranas, kuris neturi alkoholio licencijos ir jos net nesiekia. Jis įsikūręs už nedidelius pinigus ir šeimininkai leidžia sau dirba tada, kada užsimano. O kai užsimano su vaikais išeiti į parką, parašo lange raštelį: „Mes su vaikais parke“ ir dar šypsenėlę nupiešia. Keisčiausia, kad žmonėms tai patinka. Jei galvoja, kad tai labai žavinga, ir tie šeimininkai tokie faini, nes dirba kada nori. Tokios mielos, laisvos sielos.
Bet jei galvosime apie pripažinimą, Michelino žvaigždes ir apie tokius restoranus, į kuriuos atvažiuotų žmonės iš kitų miestų ir net šalių, tokio lygio restoranai taip lengvabūdiškai nesukuriami.
E.S. Žinote,kalbant apie maitinoįstaigas, mums reikėtų susitarti dėl apibrėžimo, kas yra restoranas. Daugeliu atvejų pas mus tai yra paprasčiausia užeiga, bet turi iškalbingą restorano pavadinimą. Tikras restoranas tai vieta, kur neateisi su maišu, meškere ar šortais ir nesėdėsi jame bet kaip išsidrėbęs. Tačiau Lietuvoje žmonės bijo protokolo, prie jo reikia pratintis ir mokytis. Tam reikia laiko.
A.S. Ar mes galime išgarsėti pasaulyje restoranu, kuriame neparduodamas vynas ir siūloma viena lazanija?
R.M. Jeigu toks vis dar egzistuoja, vadinasi yra žmonių, kuriems tai patinka. Ar tuo sužavėsime pasaulį? Kažin...
A.S. Žinojimas – tai taisyklių, skonių išmanymas. Vadinasi, jeigu nori patirtį malonumą iš maisto, gėrimo, turi eiti mokytis, nes kito kelio nėra. Ir tik tie žmonės, kurie skirs rūgštumą nuo saldumo, yra verti tapti malonumą suvokiančias asmenimis.
R.M. Gyvenimas yra smagesnis, kai daugiau žinai. Svarbiausia, kad Lietuvoje mes turime daug galimybių tai daryti. Ir žinote, kas įdomiausia, turime daug vyninių, bent jau Vilniuje, Kaune, bet labai trūksta tokių, kuriose būtų apgalvotas vyno asortimentas. Daugelis savininkų eina pačiu lengviausiu keliu, siūlydami tai, ką jau turi kaimynas arba pasitikėdamas vieno dviejų importuotojų pasiūlytu asortimentu.
E.S. Svarbu neprarasti savęs. Mane visada aristokratų namuose džiugina natūralus elgesys ir paprastumas. Nebijokime būkite patys savimi. Jei kažko nežinome, nesuprantame, nebijokime paklausti, pavyzdžiui, ar teisingai elgiuosi su šakute, kurios gyvenime niekada nesu matęs.
A.S. Ar judėdami link Vakarų nepasidarysime panašūs į visus kitus, o gal perlenksime lazdą irprarasime identitetą?
G.J. Nemanau. Lietuva turi specifinį vyno pojūtį, kuris smarkiai skiriasi nuo latvių ir dar labiau nuo estų. Unikalūs esame tuo, kad Naujojo pasaulio šalių vynas pas mus nėra pirmame trejetuke. Į Europą žiūrime atsargiai. Pavyzdžiui, burgundiško vyno stilius, kurį su ovacijomis sutinka latviai netgi rusai, statistiniam lietuviui nėra priimtinas. Mes turime savo kelią ir nekopijuojame kitų, nesekame didžiojo kaimyno iš Rytų tendencijų. Esame patys savimi.
L.Č. Turiu svajonę, kad alaus kultūra Lietuvoje pasiektų tokį lygį, kokį jau pasiekė vynas ir šių gėrimų gerbėjai nežiūrėtų vienas į kitą su priešiškumu. Turėtume atverti širdis patirčiai.
A.U. Man didžiausią įspūdį daro tai, kad toks renginys kaip „Vyno dienos“ nieko nebestebina ir nebeklausiama, kam to reikia, kokie žmonės čia susirenka. Jeigu prisimintume, kas buvo prieš dešimt metų, vyno paroda viename didžiausių meno centrų tikriausiai būtų neįsivaizduojamas. Todėl labai džiaugiuosi, kad tai vyksta ir tiek daug žmonių susirenka.
Taip pat skaitykite:
