Brunelas – garsiųjų ‘Sangiovese’ vynuogių įprasminimas

„Brunello di Montalcino“ – neabejotinai žinomiausias ir labiausiai giriamas Italijos vynas. Daugybės žmonių nuomone, jis atspindi klasikinio ‘Sangiovese’ vyno savybes, o jo pavadinimas siejamas su prabanga ir prestižu. Kitaip nei geriausių Prancūzijos vynų, brunelo istorija nesiekia amžių gūdumos. Vos prieš 30 metų tebuvo saujelė šio vyno gamintojų, nusipelniusių vertinimo ir aprašymo.

Brunelo istorijos pradžia siejama su Biondi‘ų Santi‘ų šeima. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje buvo ir kitų šitaip vadinamo vyno gamintojų, tačiau būtent Ferruccio Biondi Santi pirmasis nusprendė jo gamybai naudoti tik vietinę ‘Sangiovese’ veislės atmainą ‘Brunello’ ir atsisakyti džiovintų vynuogių misos, įprastos governo vyno gamybos metodui. Tai įvyko apie 1870-uosius metus, ir nors per kitą šimtmetį italai pamėgo brunelą dėl jo kokybės, už šalies ribų jis išgarsėjo tik po 1980-ųjų, t. y. pelnęs DOCG kategoriją. Nuo tada ir prasidėjo nuolatinio tobulėjimo ir sėkmės kelias. Vynuogynų plotai išsiplėtė nuo 612 hektarų 1979 metais iki 2000 hektarų 2005-aisiais. Vyno ir žemės kaina nuolat kilo, gerėjo ir vyno kokybė. Šiuo metu brunelą pilsto per 150 gamintojų, ir šis sąrašas kasmet ilgėja.

Maža, bet ypatinga zona

Neilgai trukus, gamintojams ims stigti vynuogynams tinkamos žemės, nes krašto plotas ne toks jau didelis. Jo ribos sutampa su Montalčino (Montalcino) miestelio komuna Toskanos regiono pietvakariuose. Tai kvadrato formos teritorija, kurios kraštinių ilgis yra vos 16 kilometrų, todėl automobiliu ją galima apkeliauti per vieną dieną. Pats miestelis, kaip ir daugelis šiame Italijos pakraštyje, yra įsikūręs kalno viršūnėje, o nuo jo į visas puses leidžiasi vynuogynų šlaitai. Nuo senovinės tvirtovės viršaus atsiveria nuostabus vaizdas, o jos viduje – turtinga vynoteka, siūlanti platų vietinių vynų pasirinkimą.

Klimato, dirvos ir ‘Brunello’ vynuogių derinys lemia „Montalcino a Sangiovese“ vyno savybes ir skirtumus nuo „pusbroliu“ vadinamo Chianti. Vienas ryškiausių – labai gausūs taninai, leidžiantys brunelui ilgiau gyvuoti, tačiau darantys jį nepatrauklų gyvavimo pradžioje. Be to, geriausiojo brunelo sodrumas ir kompleksiškumas išskiria jį iš kitų šito krašto vynų. Dėl šių savybių ir garsaus vardo vartotojams tenka mokėti vieną aukščiausių kainų Italijoje. Perkant vietoje, vyno kainos prasideda nuo 25 eurų, o už gerą vyną visiškai normalu mokėti ir 50 – 60 eurų. Taigi brunelas – ne kasdienis vynas, ir kainos sukelti lūkesčiai kartais gali skaudžiai nepasiteisinti. Tačiau apskritai tinkamo amžiaus brunelas būna tiesiog fantastiškas ir vertas sumokėtų pinigų.

Pakeisti stilių – verta

Tad koks gi tas tinkamas amžius? Šiandien į šį klausimą daug sunkiau paprastai ir aiškiai atsakyti negu prieš 20 – 25 metus. Tada beveik kiekvienam brunelui reikėjo sulaukti 5 – 10 metų, kad prie jo būtų galima bent prisiartinti. Tik daugelis jų taip ilgai neišsaugodavo vaisiškumo, todėl jiems stigo gomurį sutraukiančios gaivos. Tačiau per pastaruosius 20 metų keitėsi vyno gamybos technologijos, ir vartotojo pasirinkimui atsirado įvairesnių jo stilių. Dabartiniai vynai pasižymi tiesmukumu, gaivumu ir ryškesniu vaisiškumu. Taninai išliko, tačiau dėl geresnės visų savybių dermės jie gali būti geriami ir po 2 – 4 metų. Daugelis gamintojų brandinimui ėmė naudoti mažas prancūziškas statinaites, tačiau dar yra ištikimų tradiciniams metodams ir naudojančių didžiąsias statines, ir tokių, kurie išbando abu būdus. Tradiciniams šio krašto vynams (iš didstatinių – red past.) vis dar reikia daug laiko, kad jie atsiskleistų ir būtų verti išleistų pinigų. Mano nuomone, būtent jie yra elegantiškiausi ir rafinuočiausi, galintys gyvuoti 10 – 15 metų. Tuo tarpu modernesnio stiliaus vynai yra sultingesni ir sodresnio vaisiškumo, kvepiantys kava, šokoladu ir saldžiomis vyšniomis. Šie skirtumai nereiškia geresnės ar prastesnės kokybės, greičiau atspindi stilių ir skirtingus vartotojų skonius. Ir abejose stovyklose esama puikių gamintojų.

Dominuoja keletas didžiausiųjų

Rinkoje dominuoja keletas stambių gamintojų, iš kurių dešimt didžiausių užima pusę visų vynuogynų ploto. Vienas jų – „Banfi“, amerikiečių įmonė, įsikūrusi gražiai restauruotoje  Banfio pilyje (Castello di Banfi), čia pat veikia ir vieną „Michelin“ žvaigždutę turintis restoranas. Jie siūlo daugybę įvairių stilių vynų ir buvo pirmieji, įdiegę šiame krašte tarptautines vynuogių veisles, pavyzdžiui, ‘Cabernet Sauvignon’ ir ‘Merlot’. Jų brunelas niekuo neišsiskiria, tačiau „Brunello di Montalcino Riserva Poggio all‘Oro“ –  tikrai įspūdingas kūrinys. Kiti du stambūs gamintojai – garsūs Chianti meistrai „Antinori“ ir „Frescobaldi“. Pirmasis vadina jų gaminamą brunelą „Pian delle Vigne“, o antrasis – „Castelgiocondo“. Abu vynai puikūs ir nors brangoki, bet išsaugo patrauklų kainos ir kokybės santykį. Dar viena įdomi įmonė – „Donatella Cinelli Colombini“. Jos vynai geri, tačiau įdomiausia yra tai, kad šioje įmonėje darbuojasi tik moterys, o mišinį garsiausiam jų vynui „Prime Donne“ kuria keturios garsios vyno verslo atstovės. Tarp mažesnių randame daug labai gero (ir brangaus!) vyno gamintojų, kaip antai „Case Basse“, „Salvioni“, „Casanova di Neri“, „Ciacci Piccolomini d‘Aragona“, „Vasco Sassetti“, „Fuligni“ ir daugelį kitų.

Daugiau informacijos ir Brunello di Montalcino įvertinimus rasite spausdintoje žurnalo versijoje ir svetainėje "Vynų vertinimai"