Laikinoji sostinė buvo vadinama mažuoju Berlynu, nes savo kultūra miesto svečiams panašėjo į šalimais esančią žymiai turtingesnę Europos sostinę. Vienas pirmųjų miesto kultūros ir kokybės indikatorių yra restoranai. Būtent maitinimo įstaigų kokybė smarkiai lemia požiūrį į miestą ir šalį – apibrėžia vertę. Tarpukario Kauno restoranai, kavinės, gėrimų ir maisto vartojimo kultūra šiandien yra mažai žinoma net ir patiems didžiausiems restoranų bei gėrimų industrijos profesionalams. Todėl gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad Kaune nieko ir nebuvo, tačiau pakėlus apdulkėjusius archyvus išryškėja visai kita tiesa.
Versalis baro gėrimų meniu knygelė
Pažvelgus į keletą išlikusių to meto restoranų meniu stebina gėrimų gausa. 1937 m. atidaryto Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos ramovės restorano „Trys milžinai“ meniu prasideda, ko gero, tarp karių populiariausiu pirkiniu – degtinės stikliuku, toliau eina tais laikais itin populiarus įvairaus skonio lietuviškas krupnikas ir, žinoma, alus. Meniu papildytas tiek prancūzišku, tiek lietuvišku konjaku. Pats brangiausias visame meniu – 67,5 litus už litrą kainavęs likeris „Benedictine D.O.M“. Likeriui kiek nusileidžia šampanai „Pommerye“, „Mumm“ ir „Monopol“, kuriuos siūloma įsigyti už 50 litų.
Baltojo vyno asortimente dominuoja prancūziškas saldus soternas. Prie raudonojo vyno sąrašo priskirtas baltasis portas, vengriškas tokajus, vermutas iš Torino, „Grand Vin“ pavadinimas suteiktas vynui, atkeliavusiam iš Bordo regiono, o „Castel du Roy“ – pusiau saldus raudonasis iš Elzaso.
Nuostabą žiūrint iš šiandienos perspektyvos kelia tai, kad importuojami daugiausia saldūs vynai. Panašu, kad perimdami Vakarų kultūrą lietuviai tai darė paviršutiniškai, todėl taniniški raudonieji ar sausi baltieji ne visai tiko jaunos visuomenės skoniui ir supratimui. Kaip ir šiandien, tuomet lietuviai neturėjo galimybių pasigaminti gero saldaus vyno, todėl jį teko importuoti, o importinį sausą vyną atstodavo tuo metu Kaune populiarūs vietiniai, įvairių lietuviškų vaisių vynai. Jie dažnai, bet ne visada, buvo ir pigesni, ir lietuvio gomuriui priimtinesni.
Kito itin prabangaus restorano pavadinimu „Versalis“ baro meniu, išleistas 1935 m., demonstruoja visai kitas madas, šiuo atveju – amerikietiškas. Ir nors būtent JAV yra modernių kokteilių gimtinė, Kaunui daug įtakos daro Prancūzija. Tai matome iš terminų, pvz., romas vadinamas ne rum, bet rhum, o pačiame meniu nėra per prohibicijos laikotarpį atsiradusių „Old Faschioned“ ar „Mojito“ kokteilių, kurie dar nespėjo įsivyrauti Europoje.
Toliau meniu matome gėrimus, kuriuos galima apibūdinti terminu „susidėk pats“. „Fizzes“ – svečio pasirinktas stiprusis gėrimas, kurį barmenas maišo su gazuotu vandeniu. „Sours“ – gėrimas iš pasirinkto distiliato ir citrinų sulčių. „Flipps“ – gėrimas iš kiaušinio baltymo, cukraus ir pasirinkto stipraus gėrimo arba vyno. „Cobblers“ – ledas, maišomas su saldžiu vynu ar kitu spiritu, cukrumi ir citrinų sultimis. Visų šių gėrimų kainos svyruoja nuo 5 iki 7 litų.
Tačiau miksologijos ir gastronomijos pramogos buvo prieinamas daugiausia statusą rodančiam šalies elitui. Vidutinė kvalifikuoto darbininko 8 valandų darbo diena 1930 m. buvo įvertinta 11,6, o nekvalifikuoto - 8,3 litais. Valstybės tarnautojų alga svyravo nuo 250 iki 1200 litų per mėnesį. Aukščiausios kategorijos restoranų padavėjų uždarbis per mėnesį svyravo nuo 200 iki 300 litų, o žemesnės kategorijos padavėjos uždirbdavo vos 30 litų per mėnesį. Todėl paprastas žmogus apie „Gin &Tonic“ nė nesvajojo. Tačiau gana akivaizdu, kad nebūtų prireikę dar 10 nepriklausomybės metų, kad kokteilis ar tuo metu statuso simboliu buvęs 20 litų kainavęs saldus vynas būtų tapęs kasdienybės dalimi ir paprastesniems Lietuvos gyventojams.
Ir nors tarpukario Lietuva su sostine Kaune turėjo savų trūkumų, per trumpą nepriklausomybės laikotarpį jai pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų ir iš Vakarų perimti daug teigiamos patirties. Žiūrėdamas į kažkada elitinių Kauno restoranų meniu neišvengiamai supranti, kaip toli Kaunas tada buvo pažengęs ir kaip nepasisekė, kad visas pažangos procesas nutrūko. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Europos kontekste nebuvome atsilikėliai – tiek savo kultūrą turėjome, tiek greitai mokėmės iš kitų.