Vynas – dingstis aplankyti Lietuvą dažniau

Bekerių šeima: Matas, Raimonda ir Marijus

 „Tiek, kiek jie dirba, užtektų dar keturioms šeimoms“, – tyliai interviu metu pakomentuoja Bekerių šeimos draugas. Ne paslaptis, kad norint pagaminti kokybišką produktą reikia skirti daug laiko bei pastangų, o ypač tokiam subtiliam gaminiui, kaip vynas. Tad visai nenuostabu, jog Amerikos lietuvių – Raimondos, Marijaus bei Mato Bekerių šeimoje – kone visas laisvalaikis skiriamas vyno gamybai.

Antradienio vakarą „Burbulio vyninėje“ vyko „MaBeRa“ vynų pristatymas. Bekeriai pasakojo apie vyndarystės ypatybes Kalifornijoje. Šeimos vyninės pavadinimas šifruojamas paprastai: „Ma“ reiškia šeimos tėvo Marijaus bei sūnaus Mato vardus, „Be“ – Bekerių pavardę, o „Ra“, kaip jau galėjote suprasti, reiškia šeimos mamą Raimondą. Būtent ji visą savo laiką yra paskyrusi vyndarystei, todėl mielai pasakoja, nuo ko viskas prasidėjo. „Tai buvo viena iš tų nerealių svajonių, kaip, tarkim, kada nors, nusipirkus baltą „Maserati“ ir apsiavus baltas linines kelnes, važiuoti Italijoj pirkti bandelių. Tai kažkas tokio, apie ką galvoji, kad niekada neįvyks, bet, pasirodo, viskas yra realu, jeigu darai ir nepasiduodi“, – sako Raimonda Bekeris ir priduria, kad nesiekia svajonės bet kokia kaina, o tiesiog kantriai dirba, kad ją įgyvendintų.

Bekeriai, atradę Amadoro regioną Kalifornijoje, 2013 m. jame įsigijo vynuogyną. Maždaug 4 hektarų plote auga 8 veislių vynuogės, tarp jų ir 40-mečiai ‘Zinfandel‘ vynmedžiai. Pasiteiravus, ar vyndarių šeima norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, Raimonda pakartoja gerai žinomą frazę „Niekada nesakyk niekada“, tačiau sako neketinantys vėl apsigyventi Lietuvoje. „Norime su Lietuva pasidalyti tuo, ką pasiekėme būdami Amerikoje. O iš jos mainais taip pat gauti tai, ko mes pasiilgstame būdami toli“, – atvirauja Raimonda, o Marijus, jai pritardamas, juokiasi, kad pasiilgsta lietuviškų cepelinų. Amerikoje pradėję ir toliau sėkmingai vystantys pramoninio dažymo verslą, Bekeriai šiuo metu yra pasiskirstę atsakomybę: Marijus prižiūri dažymo verslą, o Raimonda – vyninę. „Aš 13 metų dirbau mūsų šeimos įmonėje, bet nusipirkę vynuogyną supratome, kad neįmanoma visko suspėti, todėl išėjau į „pensiją“. Minties atsisakyti vynuogyno tikrai nebuvo, nes tai toji „nereali svajonė“, – tvirtina Raimonda.

Vyno žurnalas: Kada ir kodėl nusprendėte vykti į Ameriką?

Raimonda: 2001 m. atvykome į Ameriką ieškodami didesnių galimybių. Ten pradėjome įgyvendinti savo svajones, planus ir po truputį supratome, kad reikia imtis to, kas teiktų daugiau malonumo.

VŽ: Jums vyno gamyba yra hobis ar verslas?

R: Verslas, prasidėjęs kaip hobis. Mūsų šeimoje nebuvo vyno gamintojų, todėl visko reikėjo mokytis patiems. Pamažu tai tapo antru šeimos verslu. Anksčiau mes domėjomės vynu: kaip jis gaminamas, kodėl vieno vyno skonis skiriasi nuo kito. Vynas buvo mūsų pokalbių tema, apie jį skaitydavome. Įsigyti vynuogyną nebuvo spontaniškas poelgis. Tai leido patiems patirti visą vyndarystės procesą.

VŽ: Kaip esate susiję su Lietuva dabar ir kaip planuojate sieti gyvenimą su ja ateityje?

Marijus: Tiesą sakant, tėvai ir draugai – tik tiek.

R: Tėvai, draugai, kapai...

M: Su Raimonda norime pasakyti, kad idėja gaminti vyną ir yra kilusi būtent dėl to, jog šią veiklą galėtume susieti su Lietuva, kad mes galėtume ką nors padaryti kartu ir atvažiuoti ne vien lankyti kapų.

VŽ: Ką jums reiškia tai, kad pristatote vyną Lietuvoje?

M: Mums tai svarbus įvykis, ypač jei vynas patinka lietuviams.

R: Aš manau, kad tai yra fantastiška galimybė su draugų ir giminių pagalba pristatyti tai, ką mes kūrėme lietuviška dvasia. Džiaugiamės galėdami Lietuvai parodyti, kad mes ją mylime, tam tikra prasme, grąžinti jai kažką, atveždami daug darbo pareikalavusį produktą. Be to, norime Lietuvą parodyti Matui.

Matas itin gerai šneka lietuviškai, nors į Ameriką išvyko būdamas vos trejų. Paklausus, kaip pavyko išsaugoti gimtąją kalbą, Marijus juokavo, jog jie su Raimonda prastai šneka angliškai, todėl tenka bendrauti lietuviškai. Vis dėlto, atskleidžia Raimonda, šeimoje visuomet šnekama lietuviškai. „Matas puikiai išmano lietuviškus patiekalus, žino apie dalykus, kuriuos ir mes augdami matėme Lietuvoje. Jis labai mėgsta grįžti į Lietuvą. O ir ši kelionė iš dalies yra jo iniciatyva“, – sako Raimonda.

VŽ: Ar dažnai aplankote Lietuvą?

R: Kai darbai leidžia, kas antrus metus. Neretai mus Amerikoje aplanko giminės. O šis vyno pristatymas galbūt yra galimybė ateityje dažniau aplankyti tėvynę, užmegzti kitokius santykius, kad atvykę čia galėtume ne tik šašlykus kepti ir alų gurkšnoti.

VŽ: Kokiose vietose planuojate parduoti savo vyną?

R: Manau, kad tokios vietos, kaip vyno barai ir specializuotos parduotuvės, mums labiausiai tinka, nes esame itin maža vyninė.

VŽ: Kodėl Kalifornija?

M: Kaip sako mano kolega, vieną kartą atvažiavęs, labai mažai kas nori iš Kalifornijos išvykti. O šiaip tai sutapo verslo planai.

R: Ne, iš tiesų tai aš vyrui vis kartodavau, kad Lietuvoje lyja, šalta, kad vežtų mane kur nors į šiltus kraštus, tai jis ir išsivežė.

VŽ: Jūsų požiūris toks romantiškas, o vyras kalba itin pragmatiškai.

R: Dėl to jis pinigus uždirba, o aš vyną darau.

VŽ: Kaip manote, ar įmanoma uždirbti iš vyno?

R: Įmanoma, bet ne taip greitai – viskam reikia laiko. Vien tik brandinimas užtrunka apie 3 metus, o per tą laiką yra daug išlaidų: elektra, išlaikymas, visko priežiūra ir pan.

Bekerių sūnus Matas ateityje planuoja perimti šeimos vyno gamybos tradiciją. Rudenį jis pradės antruosius metus žemės ūkio ir maisto technologijų universitete. „Planuoju atėjus laikui perimti šią veiklą, o ir dabar noriu padėti, prisidėti. Mokykloje nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, tačiau tėvams užsiėmus vyndaryste supratau, kad tai labai įdomu. Universitete tenka dirbti ir praktiškai: rankomis dirbame žemės ūkio darbus. Ir man tai patinka“, – pripažįsta Matas.

VŽ: Ką tavo bendraamžiai mano apie tokią šeimos veiklą?

Matas: Jiems labai įdomu: aš esu draugas, kuris gyvena vynuogyne. Jie visada nori atvažiuoti ir pasidarbuoti ūkyje. Mano geriausias draugas vis atvyksta savaitgaliais padėti, ir mes dirbame visi kartu. Visa bendruomenė draugiška, kaip šeima. Gyvename itin draugiškame tūkstančio žmonių miestelyje.

VŽ: Jūsų regione nemažai vyninių. Ar nejaučiate konkurencijos?

Matas: Yra ir konkurencijos, nes aplink daug vyninių, tačiau prireikus padedame vieni kitiems.

VŽ: Kas sunkiausia gaminant vyną? 

M: Reikia labai daug fizinio darbo, vandens ir alaus.

R: Sunkiausias yra derliaus metas, kai nebeturime laiko nei pavalgyti, nei atsakyti į skambučius ar laiškus, vynuoges renkame naktį, kad neprasidėtų fermentacija, nes dienomis labai karšta. Taip gyvena visas kaimas, todėl vieni kitus suprantame. Kartais kaimynai atveža pietus ar prisideda kitais, nors ir nedideliais, bet reikšmingais darbais.

Norėdami suteikti džiaugsmo žmonėms, kurie taip draugiškai juos priima, Bekeriai kasmet „MaBeRa“ vyninėje organizuoja bendruomenės renginį.

M: Kiekvieną rudenį kviečiame šeimas vynuoges spausti kojomis ir taip pagaminame keletą statinių vyno. Kiekvienas dalyvis žino, kurioje statinėje bus jo spaustų sulčių vynas. Šiemet supilstėme pirmąją tokio vyno seriją į 300 butelių. Ją parduosime gana brangiai, nes norime daugiau paaukoti geriems bendruomenės darbams bei žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Tai yra labai gražus sumanymas, nes tuomet vaikai sužino, kad vynuogės auga ant vynmedžių. Mes leidžiame jiems eiti į vynuogyną ir rinkti uogas.

VŽ: Lietuvoje tai, kad leidžiate vaikams prisidėti prie vyno gamybos, galėtų sukelti prieštaringas diskusijas. Ką manote apie padėtį, susidariusią mūsų šalyje alkoholio kontrolės įstatymo klausimu?

R: Nemanau, kad rinkdami vynuoges ar spausdami jas kojomis vaikai skatinami vartoti. Galbūt jie to net nesusieja su vyno gamyba. Mes nepropaguojame alkoholio – mes skatiname bendrą darbą, siekį kažką daryti kartu dėl geros priežasties. Aš nežinau, ar draudimas gali pagerinti situaciją. Manau, kad tik edukacija, paaiškinimas ir asmeninis pavyzdys gali pakeisti situaciją, jeigu ji turi būti keičiama.

Norėčiau pasakyti, kad Lietuva yra puiki, graži ir spalvinga šalis. Nežinau, ar tai matosi, jei nuolat čia gyveni, bei kai išvyksti, išsyk pastebi, kokia brangi, kokia graži tau yra ši šalis. Ji atrodo artima, net ir gyvenant labai toli.