Didžiausią smūgį Vengrijos vynininkystei smogė socialistinė sistema. Masinės vyno gamybos pasekmės juntamos iki šiol: nuomonę apie vengrišką vyną galima susidaryti pagal prekybos centrų gėrimus. Vis dėlto šalyje jau įmanoma rasti vietinio vyno, drąsiai galinčio varžytis su prancūzišku ar itališku.
Vengrijoje yra net 22 vyno regionai. Iš jų visų išsiskiria saldaus vyno sostinė Tokajus. Iš kitų reiktų paminėti mažiausią regioną Somlo, taip pat Badačonis (Badacsony), Egerio (Eger), Vilanio-Šiklošo (Villany-Siklós), Seksardo (Szekszard) regionus.
Egeris – neabejotinai vienas iš svarbiausių vyno gamybos regionų Vengrijoje, o gal ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje. Kadaise garsėjo baltaisiais „Olaszrizling“ ir „Harslevel“ bei raudonuoju kupažu „Egri Bikaver“ (jaučio kraujas – aut. pastaba). Pastarasis vynas daromas maišant įvairias regione auginamas veisles, nors pradžioje buvo maišomos trys: ‘Kadarka‘, ‘Kekfrankos‘ ir ‘Kekporto‘.
Po Antrojo pasaulinio karo gamintas komunistinis „Egri Bikaver“ gerokai pagadino Egerio įvaizdį. Lietuvoje iki šiol neturime nieko geresnio, tad mūsų supratimas apie tikrąją bikaverio kokybę buvo ir yra labai sąlygiškas. Dabar, kai mūsų skonis ir poreikiai smarkiai išaugę, galime atgaivinti vyresniosios kartos sentimentus „jaučio kraujui“, kuris geriausių Egerio vyndarių dėka jau yra tikrai kokybiškesnis.
Jau keleri metai vyksta diskusija apie bikaverio atgaivinimą Egeryje bei mažiau garsiame Seksarde. Kalbantis su vyndariais, susidaro įspūdis, kad tradicinis kupažas geriausiai atskleidžia Egerio vynininkystės esmę. Nors pastarąjį dešimtmetį atrodė, kad nauja regiono klasika gali tapti ‘Pinot Noir‘ arba naujausia žvaigždė ‘Syrah‘, tačiau mados madomis, o vis tiek sugrįžtama prie „jaučio kraujo“.
Kitur užtenka daryti tiesiog gerą raudonąjį vyną ir iš karto būsi pastebėtas. Egeryje to negana, čia reikia daryti gerą bikaverį. Tačiau kaip jį daryti, niekas dorai nežino. Atrodo, paprasčiausia būtų užmiršti tuos nevykusius laikus, kai standartus nustatinėdavo masinės gamybos vynas iš „Egervino“, ir grįžti prie senųjų tradicijų, kai Egerio bikaveris dar turėjo tarptautinį pripažinimą.
Tuomet pagrindine sudedamąja bikaverio kupažo dalimi buvo ‘Kadarka‘, suteikusi vynui savitumo. Po karo ši sunkiai auginama veislė palengva buvo išstumta iš vynuogynų. Dabar Egeryje jos liko tik trupiniai.
Paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje imtasi atgaivinti bikaverį, tad teko jam sukurti naują formulę be ‘Kadarkos‘ arba su minimaliu jos kiekiu. Šiuo metu plačiausiai Egeryje auginama veislė yra ‘Kekfrankos‘ (apie 40 proc. visų raudonųjų veislių plotų) ir dabar ji dažniausiai yra bikaverio pagrindas.
Tačiau šitaip gali būti vadinamos ir kompozicijos, kurių pagrindas – Bordo regiono veislės. Pagal nuostatus, kupaže turi būti ne mažiau kaip trys, o superior kategorijoje – ne mažiau kaip keturios veislės iš regione leistinų auginti dešimties – ‘Kekfrankos‘, ‘Kekporto‘, ‘Kadarka‘, ‘Menoir‘, ‘Blauburger‘, ‘Zweigelt‘, ‘Cabernet Sauvignon‘, ‘Cabernet Franc‘, ‘Merlot‘ ir ‘Pinot Noir‘. Be to, nė vienos negali būti daugiau nei 50 proc. Dar vienas reikalavimas – vynas ąžuolo statinėse turi būti brandintas ne mažiau kaip metus.
„Eger Bikaver“ vyno kompozicija gali būti labai įvairi, o tai atveria puikias galimybes įvairioms interpretacijoms. Vynas bus tradicinis, jei jo pagrindą sudarys vietinės veislės, jei jis bus fermentuotas su natūraliomis mielėmis ir ilgai brandintas didelėse statinėse, o šiuolaikiškas, arba „tarptautinis“, bus toks, kurio kompozicija yra Bordo stiliaus, su aiškiu kabarneto antspaudu, brandintu naujose barrique.
Vienas pagrindinių bikaverio gaivintojų Lajošas Galas (Lajos Gal) siekia, kad į apeliacijos nuostatus būtų įtrauktas reikalavimas vyno gamyboje naudoti ir vietines veisles (‘Kekfrankos‘, ‘Kekporto‘, ‘Kadarka‘, ‘Menoir‘ ar ‘Blauburger‘), nes tai užtikrintų tam tikrą vietinį vyno stilių.
Siekiant pagerinti situaciją, įvesta prestižinė kategorija – Egri Bikaver Superior. Jos nuostatai yra griežtesni: mažesnis derlingumas, tankesnis vynmedžių sodinimas, didesnis sunokimas ir specialios komisijos atliekama vyno degustacija.
Kai kurios Egerio asmenybės
Lajosas Galas – svarbi asmenybė Egeryje. Enologiją jis studijavo universitete, vėliau apgynė doktoratą bikaverio tema. Iki 2008 metų buvo Egerio vynininkystės instituto vadovu. Dabar dėsto Žemės ūkio aukštojoje mokykloje Esterhazyje (Eszterhazy) ir yra Egerio vyndarių gildijos sekretorius. Be visų šių darbų, Lajosas dar suspėja daryti vyną iš nuosavo 8 hektarų vynuogyno. Jis rūpinasi, kad bikaverio gamybos nuostatuose būtų labiau išryškinta terroir reikšmė, etiketėse nurodomas vynuogynas. Jo vyninės stilių galima apibūdinti kaip tipišką egerišką: vynai šiek tiek rūstoki, žemiški. Didesnio dėmesio verti jo „Tag Dűlő Olaszrizling“ ir „Peter Bora“, taip pat yra pasisekusių „Pinot Noir“ ir bikaverių.
Tamasas Sike‘as (Tamas Sike) vynininkyste užsiima 26 metus. Dirbo „Egervin“ vyriausiuoju technologu. 2004 metais jis buvo išrinktas geriausiu Egerio vyndariu, kaip tik tuo metu pradėjo ir savo privatų verslą. Jam gerai sekasi daryti baltuosius vynus – švarius, išraiškingus, šviežius. Jie prieskoniški, žoliški, juose gerai juntama vulkaninė dirva. Sike‘s vynai – geras pavyzdys, kad Egeryje puikios sąlygos baltajam vynui kurti. Iš raudonųjų galima išskirti jo „Egri Bikaver Selection“.
Vyninė Nr. 43 Sepasonio slėnyje (Szepasszony-volgy – Gražiosios moters slėnis) yra viena iš nedaugelio, kurią gero egeriško vyno mėgėjas gali aplankyti nė kiek nerizikuodamas. Pažymėtini „Toberc Olaszrizling Selection 2008“ iš Egersolato (Egerszolat) ir „Szurkebarat 2008“.
Ferencas Tóthas (Ferenc Tóth) Egeryje gerbiamas asmuo, daugelį metų priklausantis Egerio vyndarių draugijai. Šeimos vyninėje jam talkina ir duktė Katlina. Sepasonio slėnyje vyndarys turi rūsį su restoranu. Ferenco vynaibūdingas griežtumas ir paprastumas, jie skirti vartoti kasdien. Vyndarys augina apie du hektarus ‘Kadarkos‘ ir tuo labai didžiuojasi. Jo „Kadarka“ yra pelniusi daug apdovanojimų. Paklaustas apie „Egri Bikaver“ gaminimą, F. Tóthas atsakė: „Galiu būti nepopuliarus, bet manau, kad gero bikaverio pagaminti tik iš vengriškų veislių, nepavyks. ‚Kadarka‘, ‘Kekporto‘, ‘Kekfrankosz‘ neduos norimos jėgos. Tokios veislės kaip ‚Merlot‘, ‘Cabernet Sauvignon‘, ‚Cabernet Franc‘ anksčiau sunoksta, greičiau koncentruoja cukrų. Jas galima maišyti su vietinėmis veislėmis ir gauti norimą efektą. Todėl tik tuomet, kai būna labai geri metai, keičiame proporcijas ir galime dėti mažiau tarptautinių veislių.“ Taigi kiekvienas vyndarys turi savo požiūrį į bikaverio gamybą, jie išnaudoja tai, ką turi geriausia ir ką geriausiai moka. Taip gimsta savitas vyndario bikaverio stilius. Kiekvienas iš jų siekia padaryti solidų, galingą „jaučio kraują“.
Tiboras Gala prieš šešerius metus tragiškai žuvo, tačiau Vengrijoje jau tapo tikra legenda. Yra manančių, kad jis – iškiliausias Vengrijos vyndarys per visą krašto istoriją. Beje, nė vienas vyndarys iš Vidurio ir Rytų Europos nėra pasiekęs tokio pripažinimo pasaulyje kaip T. Gala. Po studijų jis gavo paskyrimą į „Egervin“ gamyklą, kur keletą metų dirbo vyriausiuoju technologu. 1989 metais Lodovico Antinori pasiūlė jam enologo vietą „Tenuta dell’Ornellaia“ vyninėje. Ten Tiboras sukūrė keletą sėkmingų Super Toscana vynų (tarp jų „Ornellaia 1998“, kurį „Wine Spectator“ paskelbė geriausiu metų vynu). Nežiūrint pasisekimo Italijoje, T. Gala grįžo į Vengriją ir įkūrė savo vyninę. 1993 metais kartu su dviem užsienio investuotojais – italų Incisa della Rocchettų šeima, garsiosios „Sassicaia“ gamintoja, ir vokiečių įmone „Alpina BMW“ – įkūrė vyno rūsį. Tačiau T. Gala nenutraukė ryšių ir su plačiuoju pasauliu: nuolat patarinėjo „Antinori“ ir dar kelioms vyninėms Italijoje ir PAR, kurioje turėjo savo dalį įmonėje „Capaia Wines“. Kaip tik būdamas PAR, kur nuvyko prižiūrėti vynuogių rinkimo, jis žuvo autokatastrofoje. Tiborui tebuvo 47-eri.
Dabar jo ūkį valdo našlė kartu su sūnumi Tiboru jaunesniuoju, kuris jau pasirodė kaip talentingas enologas. Įmonės būstinė įsikūrusi tipiškoje Egerio rūsių gatvelėje, neišvaizdžiame pastate, slepiančiame dviejų lygių labirintus, iškaltus minkštoje tufo uolienoje. Bendras salių ir koridorių ilgis siekia kilometrą. Be gamybinių patalpų, čia yra ir didelė degustacijų salė. Šiai vyninei geriausiai sekasi gaminti raudonąjį vyną (apie 70 proc.): tai naujoviškai gaminamas, su ryškia ąžuolo įtaka, geros struktūros, ilgaamžis vynas. Pagrindinė vyninės veislė yra ‘Pinot Noir‘.
Šeštadienio vakarą vyninėje radome Tiborą jaunesnįjį ir padegustavome jo vyno. Jaunasis Gala turi aiškią viziją, ko nori pasiekti tėvo ūkyje. Pažindamas Egerio terroir, vyndarys naudojasi tėvo patyrimu. Ir bikaveris, ir „Pinot Noir“, kuriais garsėja vyninė, daromi iš atskirų vynuogynų. T. Gala prisimena ir baltųjų veislių kupažus, pagamintus pagal vietos tradicijas. Nuo 2007 metų jis gamina vyną iš ‘Viognier‘, ‘Chardonnay‘, ‘Riesling‘, ‘Pinot Blanc‘ ir ‘Gewurztraminer‘, tačiau tiksliai nesilaiko receptūros, ji gali keistis kasmet, nes tai priklauso nuo atskirų veislių vynuogių kokybės. Svarbiausia vyndariui sukurti sudėtingą kompoziciją, kurios dalys papildytų viena kitą.
„Gloria 2007“ – baltojo bikaverio pavyzdys. Lėtai bręsta butelyje, yra galingo stoto, turi daug ąžuolo suteikto saldumo, tačiau nestokoja ir gyvos, citrusinės rūgšties. Visos sąlygos subręsti labai geram vynui.
Iš raudonųjų gerą įspūdį paliko „Sikhegyi Pinot Noir 2007“ – puikus tradicinio „Pinot Noir“ pavyzdys, solidus, geros struktūros, gal tik kiek mažoka rūgšties. Ką šiam vynuogynui reiškia geri metai, galima buvo įsitikinti degustuojant „Sikhegyi Pinot Noir 2006“. Šis vynas nepaprastai minerališkas, pikantiškas, elegantiškas ir savotiškai subtilus. Žodžiu, aukšta klasė.
Natūralu, kad Tiboras jaunesnysis dar ilgai bus lyginamas su tėvu. Tačiau jam užtenka talento ir užsispyrimo, kad įrodytų, ko vertas.