Vakarinėje Sicilijoje, vyno įmonėje „Donnafugata“, skaitau ant sienos užrašytus didžiojo vokiečių poeto ir filosofo Goethe's žodžius: „Italija be Sicilijos nepalieka pėdsako sieloje. Sicilija yra tas visko raktas“. Kitaip tariant, nepažinęs Sicilijos – nepažinsi Italijos. Tai pasakytina apie viską, taip pat ir apie vyną.
Vynas Sicilijoje yra daugiau negu neatsiejama maisto dalis, malonumas ir gyvenimo džiaugsmas. Tai liudija jo reikšmė svarbiuose socialiniuose įvykiuose, tarkim, iki šiol kaimuose išlikusiame jaunikio piršimosi paprotyje. Kai jaunuolis įsimyli ir pasiryžta vesti, jo tėvas turi eiti į merginos namus ir prašyti jos tėvų leidimo. Sutikęs merginos tėvą, jaunuolio tėvas ištaria ritualinę frazę: „Bičiuli, noriu tave aplankyti“. Ritualinis atsakymas yra: „Ateik, kada tik norėsi, tau mano durys visada atviros“.
Susitikime dalyvauja ir žmonos. Vyrai kalbasi apie šį bei tą, prisimena įvairius bendrus nutikimus ir tik pabaigoje jaunuolio tėvas, išgyręs merginos išvaizdą ir dorybes, užduoda svarbiausią klausimą. Šeimininkas sako, kad jis nustebintas ir pagerbtas, bet turi šiek tiek pagalvoti. Po keleto minučių jis eina į kitą kambarį ir iš ten grįžta su savos gamybos vyno buteliu ir dviem taurėmis. Netardamas nė žodžio, jis pirmą taurę paduoda svečiui, o kitą priglaudžia prie lūpų pats. Žodžiais atsakymas neduodamas. Vynas reiškia teigiamą atsakymą.
Sicilija buvo ta dabartinės Italijos dalis, kurioje senovės graikai pirmiausia ėmė auginti vynuoges ir užsiiminėti vyndaryste. Šiandien vynuogynų plotai užima 128 tūkstančius hektarų. Tai daugiau negu kuriame nors kitame Italijos regione. Vynuogynų mažėja, nes taip kreipia Europos Sąjunga dėl vyno perprodukcijos, mažėja ir vyno gamyba. Dabar per metus pagaminama apie 7 milijonai hektolitrų. Tačiau Sicilijos dalis vis tiek sudaro apie 15 % metinės Italijos vyno produkcijos.
Mažėjant vynuogynų plotui ir vyno kiekiams, vyndarių pajamos ne mažėja, o, atvirkščiai, didėja. Sicilijoje, kaip ir visoje Italijoje, įsivyravo principas „mažiau, bet geriau“. Mažiau gaminti, bet geresnį. Mažiau gerti, bet geresnį vyną. Geresnį – reiškia ne pigų stalo vyną, o brangesnį ir brangų aukštos kokybės, modernų. Tokio vyno gamybai negailima valstybės ir privačių investicijų. Taip pat labai stengiamasi didinti vyno eksportą.
En primeur Sicilijoje
Garsiausiame Prancūzijos vyno krašte Bordo yra sena en primeur tradicija. Kas pavasarį kiekvienoje pilyje vyksta jauno, praėjusių metų derliaus vyno viešas ragavimas. Ragauja pirkliai, susirinkę iš viso pasaulio. Tikslai du. Pirmas – nustatyti to derliaus vyno kokybę ir numatyti potenciją. Antras – išsirinkti, kurį pirkti. Kadangi senas vynas kainuoja kur kas brangiau, tad jauną pirkti naudingiau. Pirklys, nusipirkęs jauną vyną ir susitaręs su vyndariu, palieka jį toliau bręsti pilyje. Po kurio laiko jį pasiims ir parduos žymiai brangiau, gerai iš to uždirbdamas. Tad en primeur yra žvalgytuvės.
Gudročiai siciliečiai sugalvojo pasinaudoti prancūzų patirtimi ir rengia Sicilijos vyno žvalgytuves. Vienose ir man teko dalyvauti. Vynų ragavimas vyko Palerme, labai stilingame Mondelo jūros pramogų centre. Palermas apskritai garsėja ištaigiais senoviniais rūmais, liudijančiais jų savininkų, taigi ir miesto turtus. Dviejuose iš tų garsiųjų – Palazzo Ugo Delle Favare ir Villa Chiaramonte Bordonaro – teko puotauti. Sunku apsakyti jų prabangą. O Mondelo – tai jau nesenų laikų, XX a. pradžios, puikus secesijos stiliaus statinys virš jūros su didžiule terasa, iš kurios matosi plati Tirėnų jūros ir uolėtos pakrantės panorama.
Restorano salėje mums patiekė ragauti 10 baltųjų ir 25 raudonuosius vynus. Tikrai, nedaug, bet tai buvo garsiausių gamintojų vardai: „Donnafugata“, „Tasca d’Almerita“, „Benanti“, „Planeta“, „Rapitala“, „Firriato“, „Settesoli“, „Acate“ ir kiti. Visi 2004 m. derliaus. Profesorius Atilio Scienza 2004 metus pavadino vėsesniais nei įprasta, su vėluojančiais metų laikais. Uogų sirpimas buvo lėtesnis. Baltiesiems vynams tai buvo tik į naudą: jie subrendo neįprastai gaivūs ir aromatingi. Raudonieji vynai – o siciliečiai dabar raudonojo vyno gamyba ypatingai rūpinasi – išėjo visiškai nepanašūs į keleto pastarųjų metų vynus, kuriems buvo būdinga labai didelė spalvos ir struktūros koncentracija, smarkūs taninai ir oksidacijos skonis. Jaunas raudonas vynas dėl vėsesnio oro pasižymi švelniais, net saldžiais taninais ir labai sudėtingu , tačiau nesunkiu skoniu. O štai tie vyndariai, kurie pagailėjo sumažinti vynuogių kekių ant krūmo, padarė tik skystus vynus su daržovių tonais. Bet mums tokių vynų nebuvo pasiūlyta. Tai, ką ragavome, atitiko profesoriaus apibūdinimą. Visi baltieji vynai jau buvo subrendę ir tinkami vartoti. Tik vienas iš dešimties dar buvo kaip reikiant nenuskaidrėjęs. Kaip geriausius pasižymėjau „Planetos“ ir „Donnafugatos“ vynus.
O iš raudonųjų dar toli gražu ne visi buvo tinkami vartoti. Kai kuriems trūko brandos. Nenuostabu – iš galingų vynuogių padaryti vynai turi ilgiau bręsti, o teko juos pilstyti į butelius ir duoti ragauti. „Valle dell Acate“ savininkė Gaetana Jacono sakė norėjusi dar palaikyti vynus rūsyje, bet prekybininkai reikalauja naujo derliaus vyno. Iš kitos pusės, ragaujant jauną vyną , vertinama ir jo potencija, tolesnio brendimo galimybės. Net ir ragaujant jauną, dar nesubrendusį vyną, jautėsi būsimas lengvumas, mažesnis aitrumas. Tai tikrai kito stiliaus Sicilijos vynas, kuris pavyko toks greičiau dėl gamtos užgaidų, negu dėl vyndario pastangų. Man įsimintiniausi buvo „Acate“, „Settesoli“, „Tasca“, „Donnafugata“, „Firriato“ vynai.
Sicilija – ne sala, o žemynas?
„Mes – ne sala, mes – mažas žemynas“, – sako siciliečiai. Prof. Scienza iš Milano universiteto patvirtina šią nuomonę: „Sicilija, kaip vynuogių kraštas, gali būti vadinama žemynu dėl veislių gausumo ir autentiškumo“.
Sicilijos vietinės vynuogių veislės yra antikinės. Jas atgabeno arba išvedė graikai.
Dabar Sicilija rūpinasi vietinėmis veislėmis, nes būtent jos yra geriausiai prisitaikiusios prie vietos sąlygų ir išskiria sicilietiškus vynus iš kitų. Pastaraisiais metais vyno gamyboje naudojamos 28 vietinės veislės.
'Nero d’Avola' yra Sicilijos vynuogių karalienė. Vyndariai labai vertina jos duodamą svarumą ir ilgą amžių maišytiems vynams. Neveltui nuo amžių šios veislės vynas perkamas ir gabenamas statinėmis į kitas šalis gerinti šiaurietišką raudoną vyną. Vienas vyndarys man prasitarė kasmet parduodąs daug šio vyno, kuris išplukdomas į Marselį, o toliau jo keliai nežinomi. Iš 'Frappato' gaminamas lengvas, vaisių skonio raudonasis vynas. Raudonosios 'Nerello Mascalese' auginamos aplink Etną. Yra net kelios šios veislės atmainos. Jos suteikia vynui daug alkoholio, bet nedaug svarumo, todėl naudojamos maišytam vynui. Iš baltųjų vynuogių labiausiai paplitusi 'Catarrato', užimanti beveik pusę baltųjų vynuogynų. Yra net 392 šios veislės klonai. Taigi galima įsivaizduoti, kokie skirtingi „Catarrato“ vynai. Dažnai šis vynas maišomas su vynu iš 'Inzolia' veislės, kuri irgi paplitusi. 'Grillo'ir 'Carricante' veislės retesnės.
Iš tarptautinių veislių daugiausiai auginamos prancūziškos 'Chardonnay','Cabernet Sauvignon', 'Merlot' ir 'Syrah'. Bet kaip skiriasi vynai nuo mums įprastų! Klimatas, dirvožemis ir kitos aplinkybės sukuria visiškai kitokį jų skonį.
Kelionė per vynuogynus
Nėra vyno šalies, kuri nesistengtų iš vyno gauti kuo daugiau naudos. Sicilija ne išimtis. Jos valdžia stengiasi taip pagerinti savo vyną, kad jis ne tik viliotų užsienio šalių pirkėjus, bet ir skatintų turizmą. Kadangi ilgą laiką vyndarystė Sicilijoje buvo senoviška, atsilikusi, tad ir senoviškas, šiurkštus vynas, nors ir pigus, nebuvo vertinamas. Turistų jis negalėjo patraukti. Vyno – maisto turizmas Sicilijoje tebėra naujas. Tačiau investicijos ir pastangos atsiperka. Argi ne malonu atskristi į Siciliją poilsiui ir pažinimui?! Kadangi vis dėlto tai sala, o ne žemynas, patogu ją apvažiuoti. Atstumai nedideli, o įdomiausios vietos yra pakrantėje, tad važinėjimas ir poilsis puikiai dera. Sėdėdamas Taorminoje, viešbučio terasoje, apačioje matai jūrą, o viršuje dūmus pučia Etna, kurios kraterio ugnys žėruoja naktį. Tuomet klausi savęs, kas gali būti maloniau, kaip matyti ir jausti visa tai, gurkšnojant gaivų baltąjį ar tirštą raudonąjį vyną iš lavinių Etnos apylinkių vynuogynų.
Po en primeur ragavimo aplankiau vyno ūkius visoje Sicilijoje. Į vakarus nuo Palermo yra Trapani regionas. Čia plyti lygumos ir žemos kalvos. Šiame regione pagaminama daugiausia Sicilijos vyno – apie tris ketvirtadalius. Beveik visas vynas yra baltasis, nors pastaraisiais metais stengiamasi auginti daugiau raudonų vynuogių. Iš Trapani per Marsalą sukame į Agridžentą, labai seną miestą vidurinėje salos dalyje. Čia sėkmingai daromas ir raudonas, ir baltas vynas. Kuo toliau į rytus, tuo daugiau raudono vyno. Sirakūzai yra Sicilijos vyndarystės lopšys. Vadinasi, ir prie Etnos beveik tuo pačiu laiku buvo pradėtos auginti vynuogės. Rytinė pakrantė kalnuotesnė, vynuogynai mažesni.
O kur gaminami garsieji Sicilijos saldieji vynai? Nagi dar mažesnėse salose aplink Siciliją: Pantelerijos, Lipari, Eolų salose.
Grafas Tasca d’Almerita, Sicilijos vyndarių prezidentas, saldųjį „Passito“ gamina Pantelerijoje, o sausuosius – Sicilijos viduryje Regaleali. Prosenelis čia turėjo ūkį, augino daržoves, alyvmedžius, laikė avis. Senelis mėgo prancūzišką vyną, todėl užveisė vynuogyną. Pasodino 60 hektarų 'Nero d’Avola' vynuogių. Senelė nelabai pasitikėjo jo sugebėjimais, todėl patarė kviesti enologą, kad darytų gerą vyną. Buvo pakviestas garsusis Enzo Rivella. Jau šešetą metų po senelio mirties ūkį valdo abu grafo sūnūs. Ūkis yra 500 – 700 m. aukštyje, tarp kalnų. Klimatas labai savotiškas, griežtas. Derlius nuskinamas rugsėjo – lapkričio mėnesiais. Dirvožemis – molis su kalkėmis. Vynai turi pikantiško sūrumo.
Vyresnysis sūnus Giuseppe (Džiuzepė), titulo paveldėtojas, būsimasis grafas, labai mėgsta vyndario darbą. Jis sako stengiąsis padaryti vyną, kuris skirtųsi nuo kitų. Jo supratimas įdomus ir savitas. Įprasta galvoti, kad vyndarys turi stengtis kasmet daryti panašų vyną, įveikdamas derliaus metų ypatumus, o Giuseppe įsitikinęs, jog skirtingų metų vynas turi būti skirtingas, mat tuo jis ir įdomus. Kiti vyndariai ąžuolines statines naudoja daugiausiai tam, kad vynas gautų taninų, tačiau Giuseppe labiausiai vertina mikrooksidaciją – galimybę vynui kvėpuoti per ąžuolo poras. Nors kiti vyndariai įvairiai eksperimentuoja su veislių klonais, Tasca d’Almerita kloninės selekcijos nenaudoja. Visa tai neabejotinai įrodo, jog jaunoji Sicilijos vyndarių karta išsilavinusi ir daug geriau išmano vyno gamybos paslaptis. Ji įsitikinusi, kad sicilietiškas vynas gali pasiekti geriausių itališkų ir pasaulio vynų lygį. Sicilija meta iššūkį konkurentams.