Tik originalo kalba ir su titrais…
Ispanijos šiaurėje, fantastiško grožio peizaže, įsikūręs San Sebastiano miestas žmonėms sukelia įvairias asociacijas ir jausmus. Vieniems tai tankiausia „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų vieta, kitiems tai nuostabiausias kraštovaizdis ilsėtis ir gerėtis kalvomis, jūra ir prabangia architektūra. Mus šįkart traukė 64-asis San Sebastiano filmų festivalis (Donostia Zinemaldia, Festival de San Sebastian), į kurį važiavome peržiūrėti kuo daugiau gurmaniškų filmų.
Šiandien gurmaniška tema ypač madinga – visi apie tai kalba, rašo, kuria filmus. Daugelis festivalių jau turi atskiras sales ir programas, skirtas gurmaniškiems filmams, o knygynuose spaudinių apie maistą lentynos tuoj bus ilgesnės nei grožinės literatūros. Atrodo, kad visi, kas tik įžengia į virtuvę ar vyno rūsį, puola rašyti ir filmuoti. Iš pradžių maniau, gal tai noras pasigirti, kad žinau, ragavau, kad moku. Tačiau vėliau supratau: kai maistas ir vynas persipina su šeimos ar visos šalies istorija, tai tampa taip patrauklu, kad lakesnės vaizduotės ir lengvesnės plunksnos (ar kameros) žmogus puola tai fiksuoti ir rodyti kitiems, kitaip sakant, dalintis. Tačiau bėda yra ta, kad kiekvienas filmas ar knyga iš tikrųjų privalo turėti istoriją ar idėją, kurią režisierius ar rašytojas nori papasakoti savo klausytojui. Pastaruoju metu atrodo, kad ne visiems tai sekasi. Jau keli mėnesiai, kai kokią tik knygą nepaimčiau į rankas, visur tas pat: meilė, trumpa išvyka, pasibaigianti persikėlimu į svajonių vietą, dažniausiai vynuogyną Prancūzijos pietuose ar Ispanijoje, receptų eilė, ir tiek. Stirta pradėtų ir nebaigtų knygų didėja – neužkabino. Filmuose kiek kitaip. Režisieriai, atrodo, randa daugiau ką papasakoti. Keletą mano aprašytų filmų jau greitai pamatysite „Kino pavasaryje“, kuriame gurmaniška tema gyvuoja jau kelerius metus.
1. „Gyvenimo teatras“ („Theater of Life“, pranc. k., rež. Peteris Svatekas, 2016). 2015 metais pasaulinėje parodoje Milane garsusis šefas Massimo Bottura įkuria virtuvę, kurioje maistas daromas tik iš parodoje atlikusių produktų. Virtuvėje įrengiamos valgymo vietos ir kasdien sukviečiami vietiniai benamiai valgyti šviežiai paruošto maisto. M. Botturos pakviesti, prie šio projekto prisideda garsiausi pasaulio šefai: Alainas Ducasse‘as, Joanas Roca, Yoshihiro Narisawa, Rene Redzepi. Pagal savo namų ar prisiminimų receptus pasaulinio garso šefai kasdien gamina benamiams. Atrodo, tai galėtų tęstis begalybę. Tačiau paroda pasibaigia. Benamiai lieka. Ar jie tikrai nori turėti namus, ar jie ieško galimybių, ar tiesiog plaukia pasroviui? Gana aktuali problema, tačiau tai, ką išgirsti ir pamatai, dar kartą patvirtina, kad nėra vienos tiesos ir vieno problemos sprendimo būdo. Kad žmogus yra laisvas pasirinkti, ar jis nori keisti savo gyvenimą ar lieka ten, kur likimas jį kažkada nubloškė. Nors tema lyg ir aktuali – užuojauta, gailestis, labdara ir pagalba gyvenimo nuskriaustiesiems, tačiau labai daug kontroversiškų pokalbių bei situacijų priverčia susimąstyti apie tokios veiklos priežastis, būdus ir rezultatus.
Nors gamino patys geriausi šefai ir dažnas patiekalas tikrai primindavo savitą jų šalies virtuvę, tačiau valgyti kažkodėl nesinorėjo... Norėjosi pamąstyti ir išgerti svaraus ąžuolinio „Chardonnay“ taurę.
2. „Kas pietums, mama?“ („Mama, gohan mada?“, rež. Mitsuhito Shiraha, Japonija, 2016). Šio japonų režisieriaus braižas itin paprastas ir subtilus. Jautri ir graži japonės ir tailandiečio šeimos istorija. Po mamos mirties namą besiruošiančios parduoti dvi seserys prisiminimais nukeliauja į savo jaunystę, kai jų gyvenimas buvo pripildytas mamos meilės ir šilumos, japoniškos ir tailandietiškos virtuvės kvapų ir tėvo rūpesčio. Net praėjus dviem mėnesiams po festivalio, prisiminusi šį filmą, susigraudinu. Tai be galo nuostabus filmas apie MAMĄ, jos kantrybę, darbštumą, suvokimą, gebėjimą atleisti, juoktis ir mylėti. Nerašyčiau apie šį filmą, jei jį bežiūrint nesinorėtų sėsti į lėktuvą ir tuoj pat skristi į Tailandą ragauti jų neįtikėtinai įvairios virtuvės patiekalų. Būtent šiame filme pakartojama sena tiesa, kad mylėdamas tuos, kuriems gamini, ir būdamas geros nuotaikos gali pagaminti tokius patiekalus, kuriuos valgytojai prisimins visą gyvenimą ir perduos kitoms kartoms.
Priešingai nei po pirmojo filmo, tuščias skrandis žiūrint šį filmą nepadės. O šalia kvapnių azijietiškų patiekalų baltojo Elzaso vyno taurė ar pabrandintas Ispanijos „Verdejo“ derėtų puikiai.
3. „Turkiškai“ („The Turkish way“, rež. Luisas Gonzalesas, Ispanija, 2016). „Discovery“ kelionių stiliumi nufilmuotas pasakojimas apie garsios ispanų Rokų šeimos brolių – šefo, konditerio ir someljė – keliones į Turkiją. Jų atradimus virtuvėje ir vyninėse. Jau keletą metų vieną geriausių restoranų „Cellar del Roca“ valdantys broliai keliauja po įvairias šalis ir padeda vietiniams šefams labiau įsigilinti į vietinės virtuvės ypatumus bei juos moderniai atskleisti. Neretai savo šalies ekonominio ir politinio gyvenimo sultyse paskendę šefai neatveria savo rato ir nebando pagaminti vietinių gėrybių įvairesniais, pasaulyje jau seniai naudojamais būdais. Jie bijo eksperimentuoti ir drąsiai eiti į kitas rinkas, garsindami skirtingas virtuves kitose šalyse. Broliai Rokos – tai nelyg gastronominės revoliucijos kurstytojai, kurie, gerbdami vietinę istoriją ir tradicijas, padeda šefams išplaukti į didžiuosius vandenis.
Kameros darbas filme fantastiškas. Viskas, kas valgoma ir garuoja, tuoj pat atgaivina skonius, patirtus keliaujant po Turkiją: kavos kartumą, desertų saldumą, neištariamų pavadinimų vynuogių skonio lengvumą ir, žinoma, prieskonių įvairovę.
4. „Viskas apie kepsnį“ („Todo sobe el asado“, rež. Mariano Cohnas, Gastonas Dupratas, Argentina, 2016). Pats baisiausias filmas, kokį teko matyti apie maistą ir jį gaminančius žmones. Jei nebūčiau pati kelis kartus keliavusi po Argentiną, tai po šio filmo galvočiau, kad niekada ten ir nevažiuosiu. Jei pati nebūčiau bedravusi su geriausiais Argentinos kepsnių kepėjais ir nebūčiau valgiusi begalės kepsnių, tai sakyčiau, kad bjauriau negali būti. Jei nebūčiau mačiusi daugelio kitų filmų apie kepsnius ir nepažinočiau asmeniškai tų filmų režisierių, tai suabejočiau, kas iš jų teisus . Tačiau dabar galiu pasakyti viena: kai neturi ką pasakoti, tai pasirenki skandalingą būdą aštriu ir neteisingu kampu parodyti kitų išgirtą ir įvertintą Argentinos kepsnių pasaulį. Po filmo norėjosi nušvilpti režisierių už tai, kad jis negerbia ir net savotiškai pašiepia sunkiai dirbančius žmones, jų šeimas. Net neįgalūs žmonės čia parodyti tyčiojantis iš jų nuoširdžių pokalbių ar jausmų. Jei šis režisierius norėjo pasirodyti skandalingas, nemanau, kad jam pasiseks. Šio filmo nepasirinks kiti festivaliai, jis tyliai dulkės lentynose.
5. „Vabalai“ („Bugs“, rež. Andreasas Johnsenas, Danija, 2016). Skandinavai nuo seno žavi kūrybiškumu, drąsa ir įžvalga, progresu ir jaunatvišku entuziazmu. Revoliucingame A. Johnseno filme jauni ir charizmatiški šefai Benas Reade ir Joshas Evansas iš garsaus retorano „Noma“ tyrinėja vabalų valgymo tradicijas egzotinėse pasaulio šalyse. Jie keliauja į Meksiką, Australiją, Keniją, Japoniją, Europą ir kartu su vietiniais gaudo, ruošia ir valgo termitų karalienes, ilgaragius žiogus, milžiniškas vapsvas, vabalų lervas. Jau nebe paslaptis, kad daugelis maisto ekspertų diskutuoja, jog daugėjant gyventojų žemėje, vabalų valgymas gali būti vienintelis išsigelbėjimas, norint išmaitinti žmoniją. Filme diskutuojama apie vabalų ruošimo būdus, jų maistingumą, naudojimą vaistų gamyboje. Jaunųjų šefų susirūpinimą kelia ir didžiųjų maisto pramonės atstovų planai imtis vabalų auginimo, nes tai paveiktų natūralios gamtos gyvavimą ir dar labiau pablogintų ekologinę situaciją pasaulyje. Kamera filme dirba tobulai. Viskas taip natūraliai parodyta, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms, kokia ir esu, žiūrėti nėra lengva. O įsivaizduokite, jei po to nutari dar nueiti į tokią vakarienę baskų kulinarijos centre... Tik saviapgaulės būdu gali paragauti maisto. O kai paragauji, jis tiesiog nustebina. Ir nustebina teigiamai. Jau kviesti šefą?! Filme juntamas skandinavų filmavimo stilius. Kai kurie kadrai primena taip mėgstamą Akį Kaurismakį.
6. „Virtuvės deivės“ („The Goddesses of Food“, rež. Vérane Frédiani, Prancūzija, 2016). Šis filmas tik lapkričio mėnesį buvo pristatytas Kanadoje vykstančiame gurmaniškų filmų festivalyje „Devour! The Food Film Festival“, o jau sulaukė didelės sėkmės ir palaikymo. Ypač iš moteriškosios publikos dalies. Su režisiere Verane Frediani lietuvių kino žiūrovas jau pažįstamas. Ji dirbo kartu su savo vyru Francku Ribiere‘u, pristačiusiu „Kino pavasaryje“ filmą „Steak revolution“. Šįkart Verane nusprendė parodyti moteriškąją virtuvės, someljė ir stalo kultūros pusę. Taip jau susiklostė, kad gurmanai įprato šlovės viršūnėje matyti vyrus. Kas lemia, kad žurnalų viršeliuose, konkursuose, laidose, interviu dominuoja vyrai? Taip, jų yra daugiau, bet tarp geriausių pasaulio šefų, aukščiausius „Michelin“ įvertinimus gaunančių restoranų šefų, geriausių someljė moterų taip pat yra. Jos vadovauja, kuria, laimi, tačiau apie jas rašoma mažiau, jos rečiau pasirodo viešumoje. Kodėl? Vieno atsakymo nėra. Iš vienos pusės, jos ir pačios teigia, kad neturi tam laiko, reikia dirbti ir siekti naujų iššūkių. Iš kitos pusės, o kodėl jomis mažiau domimasi? Šis kiek feministinis filmas turėtų sukelti moteriškajai pusei norą aktyviau pakovoti už vietą po saulę ir parodyti, ką visgi gali moteriškos rankos ir protas.
7. „Žemutinės Kalifornijos skonis“ („Baja taste“, rež. Roberto Najera, Meksika, 2016). Dar vienas „Discovery travel“ kanalo stiliaus filmas. Keturių šefų sugalvota ir išpopuliarinta Meksikos Žemutinės Kalifornijos regiono virtuvė įgauna tarptautinį pripažinimą ir plinta po pasaulį interneto greičiu. Keturi šefai – Javieras Plascencia, Miguelis Angelas Guerrero, Diego Hernandezas ir Javieras Gonzalesas – pasakoja savo istorijas ir nuotykius. Nuotaikinga kelionė Meksikos gatvėmis, pažintis su vietine valgymo kultūra. Beja, žinau, kad ir Lietuvoje yra šios virtuvės puoselėtojų, telieka pagauti, kur ir kuriuo metu jie tiekia šviežią, greitą ir itin prieskoningą meksikietišką maistą.
Pats filmas nėra labai įspūdingas, bet tokio maisto tikrai užsimanai. O kas prie jo? Čia jau spręskite patys – viskas priklauso nuo oro ir nuotaikos.