Nepasirašau po taško. I dalis

Dedikuoju šį straipsnį savo draugams Arūnui ir Rasai,

kaip pagarbos ženklą jų žmogiškumui, pilietiškumui

ir jų socialiai atsakingam verslui – „Vyno klubui“

Kodėl aš taip užsivedžiau?

Į mano akiratį feisbuke pateko vieno gerai pažįstamo gydytojo, gero žmogaus, straipsnis apie neabejotiną „alkoholinių gėrimų“ žalą tautai. Gerbiu autorių už pasirinktą stilių, atvirumą ir pagrįstumą. Sutinku su viskuo, kas ten yra parašyta, išskyrus komentarus dėl verslininkų vaidmens. Vis dėlto išsakyta tik dalis tiesos, ir kai apsimetama, kad tai visa tiesa, aš su tuo negaliu sutikti. Galiu pasirašyti po tuo, kas yra straipsnyje, bet nepasirašau po tašku jo pabaigoje. Man atrodo, būtinas pratęsimas, todėl ir atsirado šis rašinys.

Rašyti paskatino minėto gydytojo pavyzdys: jis ne kaip paprastas pilietis ar valstietis, bet kaip rimtas profesionalas įsiterpė į visuomenei svarbią diskusiją ir paaiškino bei įvertino situaciją. Pamaniau, kad būdamas profesionalas, taip pat galiu pateikti savo galvojau, kad irgi privalau sudalyvauti, nes taip pat esu profesionalas. Mano profesija – vadyba, įskaitant viešąjį administravimą valstybės valdymo srityje.  Pamaniau, kad ir aš, kaip profesionalas, privalau dalyvauti diskusijoje ir pateikti savo požiūrį. Nes įstatymo priėmimas dėl alkoholio reklamos ir prekybos apribojimo – tai tikrai ne medicininis klausimas, jis kaip tik patenka į mano sritį: valdžios veiksmai užtikrinant visuomenes gerovę, šių veiksmų tikslingumas ir efektyvumas. Taigi neturiu moralinės teisės tylėti.

Dėstant vadybą valstybės pareigūnams įvairiose šalyse, bene svarbiausia ir sunkiausiai įsisąmoninama tema būna problemų diagnostika. Polinkis administracinėmis priemonėmis kovoti su pasekmėmis, tai yra išoriškai matomais „diskomfortais“, turi labai aiškią prielaidą. Valdžia ne visada turi proto, bet valdžios turi visada. Tai ir naudoja tai, ką turi, skirstydama resursus, drausdama viena ar kita, o visą likusį laiką deklaruoja savo susirūpinimą piliečių gerove. Kai visuomenėje kas nors blogai, tai reiškia, kad reikia ką nors uždrausti. O ką dar galima padaryti su tuo blogiu?! Tačiau geras gydytojas neužsiima vien tik nemalonių simptomų malšinimu, jis ieško negalavimo priežasties ir gydo ne simptomus, o tą priežastį, kuri ir yra pati liga. Visuomenė taip pat būna sveika ir serganti. Ligų gali būti daug ir įvairių, įskaitant ir piktnaudžiavimą alkoholiu. Tokias ligas reikia gydyti. Bet, visų pirma, reikia nustatyti teisingas diagnozes. Vynas ir kiti gėrimai parduodami ne todėl, kad juos galima parduoti, o todėl, kad žmonės geria. Kodėl jie geria? Ar tikrai tik dėl to, kad alkoholiniai gėrimai parduodami parduotuvėse? Ar jie geria todėl, kad pamatė reklamą ar paskaitė straipsnį apie vyną? Ar daug straipsnių apie vyną skaito alkoholikai? Ar juos išblaivins brangaus vyno reklamos draudimas? Ar jie skaito tuos žurnalus, kurie dabar kastruojami, kad niekas neužsinorėtų vyno?

Žmonės vartoja alkoholio turinčius gėrimus ir ten, kur nėra jokių parduotuvių ir jokios spaudos. Kodėl ir ten jie geria? Gal yra ir kitų priežasčių, be prekės prieinamumo? Šių priežasčių yra daug, ir net jei tai yra vien neigiami reiškiniai ir turėtų būti išnaikinti, to neįmanoma padaryti urmu, vienu ypu. Žmonės geria vyną, nes jie to nori. Kodėl? Ar visi geria vyną siekdami to paties – nusigerti? Ar visada vyno gėrimą galima apibendrinti kaip ydingą alkoholio vartojimą? Ar tikrai daugiausiai avarijų ir visokių socialinių nelaimių sukėlė piliečiai, labiausiai mėgstantys ir vertinantys itin taurų vyną, kainuojantį daug daugiau, nei jaunimas ir asocialios grupės gali sau leisti sumokėti? Gal tokie vartotojai ir toks vynas verti kitokio požiūrio? Ar yra alternatyvos? Man rodos, radau atsakymą iš savo gyvenimo patirties: su vynu esu pažįstamas apie 55 metus, iš jų bent 40 metų turėjau galimybę gerti kiek noriu ir iki šiol neprasigėriau... Kodėl?

Pirmoji meilė

Gimiau ir užaugau Kaukaze. Sąvokos „alkoholinis gėrimas“ išvis neteko girdėti. Vynas buvo įprastas maisto produktas, konjakas – šventinio stalo papuošimas. Gerti vyną buvo ne didesnė nuodėmė, nei gerti pieną, skirti vynus pagal jų rūšis ir skonio savybes buvo aukštesnės kultūros ir intelekto išraiška, išmanyti apie konjakus – kilmės požymis. Niekam neateidavo į galvą ką nors drausti. Neatsimenu, kada pirmą kartą paragavau vyno, bet tai tikrai buvo namuose, prie stalo, šalia tėvų. Tai nebuvo privaloma, bet ir nebuvo draudžiama. Gerti vyną kur nors krūmuose ar palėpėse, kad niekas nematytų, būtų atrodę taip pat idiotiškai, kaip valgyti tenai sriubą.

Puikiai atsimenu tą dieną, kai mudu su draugu už savo uždirbtus nedidelius pinigus, traukdami namo iš muzikos mokyklos, pirmą kartą nutarėme nusipirkti butelį vyno. Nebuvo nei kieno nors gimtadienis, nei valstybinė šventė. Mums buvo po 14 metų. Buvo apie antra valanda. Laisvai įsigijome artimiausioje parduotuvėje butelį sauso „Aligote“ su daugeliu medalių, parsinešėme namo, atsisėdome prie stalo, įsipylėme vyno į gražias taures ir pradėjome degustuoti. Tėvai buvo namuose. Užėjęs į kambarį tėvas šiek tiek nustebo, kad mes jau galim sau leisti nusipirkti butelį vyno, tai yra kad turime savo pinigų, bet labiau susidomėjo, kokį vyną mudu geriame. Pažiūrėjęs į etiketę tik ištarė, kad vynas geras, neva viskas gerai, prisijungti prie mūsų kompanijos atsisakė ir išėjo į kitą kambarį. Vėliau tapo įprasta susitikti su klasiokais vakarais pasilinksminti, paklausyti muzikos, pašokti. Vos ne kiekvienas ateidavo su buteliu vyno, retkarčiais ir konjako. Visi buteliai stovėdavo ant stalo, kiekvienas galėjo gerti, ką nori ir kiek nori, niekas neribodavo. Ir to vyno visada likdavo. Ir niekada nė vienas iš mano 15–16 metų klasiokų nebuvo girtas. Vienintelė išimtis – kai draugas per Naujuosius metus prisigėrė dėl nelaimingos meilės ir užmigo. Ir tiek. Tautybe čia jokios reikšmės neturėjo, mūsų tarpe buvo ir rusų, ir armėnų, ir azerbaidžaniečių, ir žydų (kaip mano minėtas draugas...). Turėjo reikšmės tik požiūris į gėrimus kaip į ypatingo skonio šaltinius: mes labai džiaugėmės geresniais vynais, o trijų žvaigždučių konjako visai nevertinome – jeigu jau konjakas, tai bent 5–7 metus išlaikytas. Nes kam varginti save alkoholiu, kuris, deja, neišvengiamai turėjo būti vyno ar konjako sudėtyje. Alkoholio, kaip tokio, vartojimas visai nebuvo tikslas.

O būti girtam buvo labai gėda, tiesiog katastrofa. Girto žmogaus niekas netoleravo. Jis galėjo būti sumuštas, apvogtas, ir niekam niekada jo nebuvo gaila. Nes girtas, vadinasi, idiotas – kam reikėjo tiek gerti? Prisigerti buvo taip pat gėda, kaip viešai apsidergti, kaip persivalgyti ir čia pat prie stalo apsivemti. Niekam net į galvą neateidavo, kad galima gerti todėl, kad yra gėrimų, arba todėl, kad žmona leidžia, arba todėl, kad kol kas tėvai nemato. Būti pastebimai girtam buvo ilgai nenuplaunama nuodėmė net vaikinams, o merginoms mažiausiai pastebimi apsvaigimo požymiai – rimta grėsmė reputacijai. Niekas, būdamas sveiko proto, negalėjo leisti sau prisigerti. Niekas to ir nenorėjo. Todėl ir neprisigerdavo.

Būdamas 17-os jau laisvai galėjau vien iš vaizdo ir kvapo atpažinti daugumą rinkoje prieinamų konjakų, žinojau ne tik šalį, bet ir konkretų pavadinimą. O degtinės dar nebuvau ragavęs. Degtinės mūsų aplinkoje kaip ir neegzistavo. Nei tėvai, nei draugai, nei giminaičiai, nei kaimynai degtinės nevartodavo – juk neskani, vien tik alkoholis. Vyravo požiūris, kad ją geria tik alkoholikai (dabar taip nemanau). Taip kategoriškai neigiamai buvo vertinamas grynas alkoholis. Pirmą kartą paragauti degtinės teko daug vėliau, kai studijavau Baltarusijoje, bet tai  jau kita, gana juokinga istorija.

Mūsų namuose niekas niekada nebūna girtas, nors ir vaikai, ir anūkai nuo mažens gali ragauti vyno – tik tam, kad pažintų jo skonį ir išmoktų jį skirti. Gerti vyną vaikams paprastai nepatinka. Kai užauga, jiems patinka tik labai geras vynas, kurio ne visada būna ant stalo. Tada jie geria vandenį ir su panieka žiūri į tėvus, geriančius, jų požiūriu, ne itin įdomų vyną. Niekada gyvenime nemačiau savo sūnų (40 ir 24 m.) ar anūko (21 m.) pastebimai išgėrusių. Apie dukrą (36 m.) nėra ko ir kalbėti. Ir nė vienas iš jų niekada gyvenime nėra matęs manęs girto. Kuo blogi mūsų įpročiai? Tokia tvarka iki šiol galioja mūsų namuose, kur vaikai ir anūkai turi jau tik ketvirtadalį ar net aštuntadalį armėniško kraujo, o kuo toliau, tuo daugiau lietuviško. Vynas jiems niekada nebuvo uždraustas vaisius ir domino tik dėl savo įdomaus skonio ir kvapo.

Bet vieną kartą, ankstyvoje jaunystėje, vis dėlto dėl vyno įvyko skaudus incidentas su tėvu. Kai linksmindavomės su klasiokais, gėrimų visada likdavo, ir juos laikydavau po lova (tai nebuvo slėptuvė, tiesiog kitur nebuvo vietos). Kartą tėvas kažko ieškodamas pasilenkė, ir jam į akis krito vienas iš 10–20 butelių, kurį velnias žino, kas ir kada atnešė. Niekas nenorėjo jo gerti, todėl jis taip ir liko neatkimštas. Tai buvo pigus  spirituotas vynas, nebeatsimenu pavadinimo – klasikinis „alkoholinis gėrimas“. Tėvas ištraukė tą butelį ir pradėjo rėkti: „Tu geri tokį šlamštą? Ar tu išprotėjai?“ Jis tiesiog pasiuto, ir mano aiškinimai, kad aš jo niekada nesu ragavęs, jo nenuramino: „Kam tu tada jį laikai, kodėl neišmetei, gal planuoji gerti ateityje?“ Jis man smogė taip, kad skridau į kitą kambario kampą. Trenkė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Man užteko... Net tarnybos kariniame laivyne metu, kai įgula po kelių mėnesių jūroje išeidavo į miestą ir varydavo į artimiausią parduotuvę, kur šluodavo lentynas ir čia pat skverelyje gerdavo tiesiai iš butelių, aš negalėjau nė gurkšnio praryti, nors labai norėjosi taurės vyno, bet ne tokio ir ne taip...

Suprantu, kad žmonėms, kurie geria vyną tik dėl jame esančio alkoholio, sunku suprasti, kad kiti vyną geria dėl jo estetinio, emocinio ir intelektinio turinio (kuris pasireiškia per skonį, kvapą, vaizdą). Su etilo spiritu, esančiu sudėtyje, tenka susitaikyti... Kaip ir su gražuolės žmonos charakteriu... Gal jis ir blogas, bet yra dėl ko kentėti...

Aš esu visiškas diletantas tiek vyno, tiek meno srityje. Tiesiog mėgstu geresnį vyną, kai galiu sau tai leisti, mėgaujuosi muzika ir tapyba, vertinu skanų maistą (net su kalorijomis!). Seniai jaučiu, kad yra kai kas bendra tarp vyno ir muzikos, muzikos ir tapybos ir kad apskritai visi menai kalba apie tą patį – apie žmogų ir jo emocijas. Mūsų pasaulis (mikrokosmas) gali būti proziškas, gali būti poetiškas, o gali būti visai neįdomus – kaip praskiestas spiritas ar mistiškai užgožiantis – kaip taurė kilmingo šampano. Jaučiu pavojų: mano pasaulis atakuojamas, jį bandoma apšmeižti,  išardyti ir sugriauti. Pradedama nuo vyno. Ir jeigu tai nebus laiku sustabdyta – kas toliau?

Словно Блаженный Августин,  

ты приседаешь на корточки у самого берега смерти,

и хочешь вычерпать океан раковиной стиха….

Константин Библ

Artašes Gazarian

2018 m. birželio 1 d.

Klaipėda

Laukite tęsinio.