Lietuvos rinkoje atsiranda pirmosios marsalos - likeriniai vynai iš Vakarinės Sicilijos. Jų skambus pavadinimas nebuvo devalvuotas Krymo, Moldovos ir Anykščių gamyklose, kaip atsitiko portui ir cheresui.
Gal todėl „marsala“ asocijuojasi su knyginiais piratų laikus, ir sukelia malonų kažko neatrasto ar nesuprasto nerimą.
Nerimą jau galima išsklaidyti parduotuvėje nusipirkus butelį už 20 litų su besipuikuojančiu „Fine Marsala“ pavadinimu. Tik neskubėkite džaugtis, kad pagaliau suprasite, kodėl admirolas Horacijus Nelsonas, šio gėrimo prisikraudavo pilnus laivų triumus – jums pateko pigiausia ir pati paprasčiausia marsala, nebūtinai garbingai atstovaujanti šios rūšies gėrimą.
Kai 18 a. pabaigoje Johnas Woodhousas atplukdė pirmąsias marsalas į Jungtinę Karalystę, anglai palaikė jas portais. Panašus jausmas gali apimti paragavus Marsala Fine Rubino Dolce (raudonos, saldžios, metus brandintos marsalos)– vidutinio intensyvumo rubino spalvos, vidutinio intensyvumo prinokusių mėlynių, padžiūvusių gervuogių aromato ir šiek tiek juodų uogų kompotą skoniu primenantį gėrimą, su švelniai alkoholiu užliejančių poskoniu. Nedaro įspūdžio, nes ragaujame paprasčiausią šio likerinio vyno versiją, kokybe artimą Ruby Port, tačiau mažiau koncentruotą.
Pagal amžių ir pagal kokybę marsalos skirstomos į:
Fine – brandinta vienus metus;
Superiore – brandinta ne mažiau 2-jų metų,
Superiore Riserva – mažiausiai 4 metų amžiaus,
Vergine Soleras arba Riserva – minimum 5 metų amžiaus,
Vergine Stravecchio arba Riserva – 10 metų senumo.
Pagal cukraus kiekį:
Secco - iki 40 gr cukraus litre
Semisecco – 40-100 gr cukraus
Dolce – daugiau nei 100 gr cukraus litre vyno.
Marsala Ambro ir Marsala Oro gaminamos iš baltųjų vynuogių veislių (’Grillo‘, ’Catarratto‘, ’Inzolia‘, ’Damaschino’)
Rubino – iš raudonųjų (’Pignatello‘, ’Nero d'Avola‘, ’Nerello Mascalese‘) – ši marsala pradėta gaminti neseniais. Anksčiau buvo gaminamas tik baltųjų vynuogių vynas (Ambro ir Oro).
Norintiems pajusti tai, kas sužavėjo Johną Woodhousą reikia ieškoti bent jau Vergine – dokumentai leidžia spėti, kad laimingasis pirklys miesto tavernose ragavo 40 metų soleroje brandinto vyno.
Dabartinė spalvų, saldumo lygių ir vyno amžiaus įvairovė labai apsunkina palyginimo galimybę. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad ilgiau brandinti vynai yra gerokai labiau koncentruoti, svaresni, klampesni ir kvepia ne tiek uogomis, kiek saldžiais džiovintų vaisių, riešutų aromatais. Palyginkite su pirmuoju aprašymu „Buffa Marsala Vergine“: braškių uogienės, musko, kedro riešutų aromatas, burnoje labai sausa, vidutinės rūgšties. Atsiradęs švelnus sūrumo pojūtis, minerališkas, gėliškas poskonis. Labai koncentruota ir hedonistiška.
Verta ieškoti vyno iš ’Grillo‘ vynuogių. Jos suteikia marsalai nepamirštamo unikalumo.