Šiemet vykusiame Lietuvos vyno čempionate pirmąsyk buvo išskirti ir natūraliojo vyno pogrupiai. Buvo labai įdomu dalyvauti kaip teisėjui ir aklai įvertinti, kiek gi „natūralumo“ yra čempionatui pateikiamuose vynuose. Tačiau prieš aptardamas čempionato įspūdžius pirma norėčiau paaiškinti, kaip aš suprantu, kas yra natūralusis vynas.
Emociniai balai
Puikiai atsimenu prieš ketverius metus degustacijoje Ryčio Jurkėno netikėtai užduotą klausimą: „O kiek emocinių balų skirtum?“ Ką?!? Kokių dar emocinių balų? Juk kalbėdami apie vyną jo kokybei įvertinti dažniausiai naudojame 100 balų Parkerio skalę. Tai vedė prie diskusijos, kad kartais vynas gali būti ir paprastas, tikrai nevertas aukštų balų (pagal Parkerio skalę) už techniškumą, tačiau ragauti jį labai malonu: nuoširdžiai padarytas ir tikras, kaipmat sužadinantis kur kas daugiau juslių ir jausmų nei tik skonio receptorius gomuryje. O kartais priešingai: techniškai nepriekaištingas ir pagal visus kriterijus geras vynas visai nėra patrauklus ragauti.
Deja, tada man dar buvo gana svetimas ne tik natūraliųjų vynų pasaulis, bet ir visa vyno tikrumo ir gelmės ieškojimo samprata. Dabar ragaudamas vyną, šalia pastabų apie skonį bei balansą, mėgstu užsirašyti ne tik techninį, kokybinį balą, tačiau ir emocinį – kaip man asmeniškai patiko šis vynas, kiek giliai palietė. Vynas man asocijuojasi su emocija, kurią išgyvenu ragaudamas, o šioji ne visada tiesiogiai susijusi su techniniu atlikimu. Čia norėčiau palyginti su menu: preciziškiausiai nutapytas paveikslas nebūtinai bus vertingas, nes meno kūriniui vertę kuria jo idėja ir emocija, keliami klausimai ir galbūt sufleruojami atsakymai. Esu įsitikinęs, kad panašiai ir su vynu.
Natūralusis vynas – kas tai?
Turbūt visų pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kai kalbame apie natūralųjį vyną, turime omeny labiau labiau konceptą, o ne aiškiai apibrėžtą kategoriją. Man nelabai patinka pavadinimas „natūralusis vynas“, nes jis tarsi sufleruoja, kad kiti vynai yra kažkokie nenatūralūs. Taip nėra. Dauguma natūraliojo vyno gamintojų atsigręžia į praeitį: vynuoges augina nenaudodami 5-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjusių trąšų ir pesticidų, derlių skina rankomis, fermentuodami kliaujasi laukinėmis mielėmis, o ne pasitelkia kultūrines. Sulfitai vynui stabilizuoti naudojami jau kone 2800 metų, tad jų visiškai neatsisako net ir didžiausios natūraliojo vyno žvaigždės. Tačiau apibūdinimas „istorinis vynas“ šiuo atveju irgi nelabai tinka, mat kalbame apie tą specifinį vyno tikrumo, gyvumo pojūtį, kuris dažnai išgaunamas būtent flirtuojant su ydomis. Tas nedidelis kiekis jaukaus tvartiškumo ar sultingos lakiosios rūgšties bei neskaidrinto bei nefiltruoto vyo drumstumas prisideda formuojant tą jaukumo ir tikrumo įspūdį. Tačiau jei kuris nors iš šių aspektų nesuvaldytas, turime tikrą, natūralų, tačiau ydingą vyną, kurį ragauti nebėra skanu. O riba išties plona! Ir kiekvienas ragautojas turi teisę ją nusibrėžti asmeniškai sau.
Įdomu, kad gana laisvą natūraliojo vyno apibrėžimą atitinka ir dauguma garsiausių (ir brangiausių) atitinkamų regionų vynų. Juk kalbame apie pagarbą gamtai ir tradicijoms, apie emocijos sukūrimą taurėje. „Domaine Leroy“, „Cristal“, „Chateau Rayas“, „Soldera“, „Giuseppe Quintarelli“, „Lopez de Heredia Vina Tondonia“ – tai tik keletas žvaigždžių, kurių vyną, norint, būtų galima vadinti natūraliuoju, tik ant pačių butelių nerasime apie tai jokių užuominų. Šie meistrai tiesiog daro geriausią vyną taip, kaip jiems atrodo teisinga – nuoširdžiai.
Vyno mados
Ėmus dygti specializuotiems natūraliojo vyno barams bei parduotuvėms, tokio vyno paklausa žaibiškai išaugo. Kai kurių dešimtmečiais tokį vyną kuriančių (tačiau niekad savęs natūralistais nevadinusių) vyndarių vynas netruko įgauti mitinį statusą ir dėl to antrinėje rinkoje pabrangti 10–20 kartų! Ūkininkai staiga tapo roko žvaigždėmis. Tačiau savo vyno stiliaus ir gyvenimo būdo dauguma nepakeitė – ir toliau tyliai atokiame kaimelyje gamina vyną. Paklausai vis augant ir kartu stiebiantis kainoms netruko ir daugiau vyndarių atsigręžti natūraliojo vyno pusėn. Tačiau vien tai, kad nenaudoji pesticidų bei herbicidų, sumažini sulfitų kiekį ir prisilipdai natūralumą skelbiančią etiketę, nepadaro tavo vyno nuoširdaus ir tikro. Deja.
Lietuvos vyno čempionato įspūdžiai
Vertindamas vyną LVČ natūraliojo vyno kategorijose laikiausi kriterijaus, kad į šias kategorijas tiekėjų pasiūlytas vynas turėtų būti ne tik kokybiškas, bet ir turėti tą natūralumo pojūtį – sužadinti emocijas, perteikti savitą nuoširdumo dimensiją. Jei užuosdavau lakiąją rūgštį kitomis čempionato dienomis ragaujamame vyne, balą atitinkamai mažindavau, tačiau šįkart, jei ji netrukdė ir papildė bendrą vyno skonio paveikslą, – kėliau. Panašiai ir su kitais vyno spalvos, aromato bei skonio elementais. Tikiu, kad natūraliojo vyno ieškantis klientas ir nori pajusti būtent tą ant ydos slenksčio balansuojančią, unikalią, natūraliajam vynui priskiriamą dermę. Prie aklai ragaujamo vyno pasižymėdavau ne tik kvapo bei skonio aprašymus bei čempionate skiriamą balą, bet kartu ir kiek natūralumo buvo juntama šiame vyne. Jei jau išskirta atskira kategorija, tai ir vynas, laimintis joje, turėtų būti kitoks nei klasikinėse čempionato kategorijose.
Terminas „natūraliai putojantis“ (Petillant-naturel) tinkamas apibūdinti visiems senoviniu būdu (method ancestrale) padarytiems putojantiems vynams, t. y. suputojusiems be pridėtinio cukraus ir mielių kokteilio. Toks vynas, fermentacijai dar nesibaigus (ir visam cukrui dar nepavirtus alkoholiu), perpilamas į butelius ir, sandariai uždarytas, toliau fermentuojasi ir natūraliai suputoja. Šie vynai dažniausiai vadinami trumpiniu „PetNat“ ir lengviausiai atpažįstami iš metalinių kamštelių. Čempionato metu ragavome 8 tokius vynus. Ryškesnėmis natūraliojo vyno ypatybėmis pasižymėjo vos keli vynai, kiti buvo lengvai vaisiški, gaivūs. Gal ir gerai padaryti, tačiau skonio pojūtis pasirodė trumpokas. Iš ragautų bene labiausiai įsiminė 5-uoju numeriu pažymėtas austriškas putojantis rožinis („Wimmer Czerny PetNat Pur“ – red. past.) – vaiskios rožinės spalvos ir netikėto klampumo – lyg sirupas. Braškių, aviečių ir erškėtrožių aromatai gerai derėjo su tirštoku, ilgai išliekančiu uogišku skoniu. Šis vynas man pasirodė labiausiai atitinkantis natūralumo idėją – taurėje derėjo ir sultingas vaisiškumas, ir kompleksiškas mieliškumas.
Natūralaus baltojo vyno kategorijoje susikovė 14 vynų. Labai aiškiai išsiskyrė Sakartvelo vynai. Suprantu, kad jiems kurti dar atskirą kategoriją būtų keblu, tačiau ragaudamas aklai ėmiau žymėti „istorinis“ prie tam tikrų vynų. Tai Sakartvelo baltieji, padaryti klasikiniu būdu – ąsočiuose (kvevriuose) kartu su žievelėmis laikant baltąsias vynuoges. Šie taniniški baltieji, nors ir išties unikalūs, visgi turbūt yra ne visai tai, ko ieško natūraliojo vyno entuziastai. Kaip ir natūralaus putojančio, taip ir šioje kategorijoje pasitaikė vynų, kurie pagal techninius duomenis gal ir patenka į šią kategoriją, bet ragaujant aklai menkai tesiskiria nuo ragautų kitų kategorijų vynų. O ir tarp jų pasirodytų labai jau vidutiniškai. Kiti, priešingai, atrodė labai jau stengiasi būti „natūralūs“, tik, be actiškos rūgšties ir oksidacijos, nelabai kuo gali daugiau nustebinti. Čia laikausi tvirtos nuomonės, kad vynas visų pirma turi būti geras ir įdomus, kompleksiško skonio, o tik tada svarbu, kokiai kategorijai jis priskirtas. Man patiko žemiškas vaistažolėmis ir kopūstais kvepiantis 10-uoju numeriu pažymėtas portugališkas vynas („Bolinha Planet Mouraz 2019“ – red. past.). Visgi geriausias šioje kategorijoje man pasirodė 13-uoju numeriu pažymėtas prancūziškas vynas („Sebastien Riffault Saulėtas 2014“) – auksinės spalvos ir kompleksiško džiovintų tropinių vaisių, kaulavaisių ir prieskoninių žolelių aromato. Jo skonis sodrus, puikiai subalansuotas, o poskonis išlieka itin ilgai. Vynas taurėje gerėjo dar 2 valandas (pasilikau patikusio vyno taurę iki pat degustacijų dienos pabaigos)! Lietuvos rinkoje jau turime apsčiai itin garsių natūraliojo vyno gamintojų, tad kiek nustebau jų vyno neaptikęs čempionate. Gal kitąmet?
Natūralaus raudonojo degustavimas prasidėjo keliais akivaizdžiai pigiais raudonaisiais, kurių „natūralumas“ ir liko tik etiketėje: seklus, itin vaisiškas, trumpai trunkantis skonis, nedaug taninų, nedaug ir rūgšties. Ketvirtojoje taurėje aptiktas Božolė regiono vynas žavėjo gervuogių, slyvų ir prieskonių aromatais. Sultingo, tačiau trumpokai išliekančio poskonio. Gaila, kad tik vienas šio regiono vynas čempionate dalyvavo tarp natūraliųjų. Paskui sekė visas desantas istorinių, ąsočiuose fermentuotų Sakartvelo vynų (5 iš 11). Kai kurie jų išties neblogai padaryti ir gana kompleksiško skonio. Tačiau geriausiai kategorijoje įvertinau 9-uoju ir 10-uoju numeriu pažymėtus vynus iš Slovakijos („Magula Červeny Vlk“ – red. past.) ir Portugalijos („Nina Planet Mouraz 2019“ – red. past.). Slovakiškas vynas žavėjo kompleksišku slyvų ir gervuogių aromatu, kuriame taip pat pynėsi ir šlapio juodžemio bei odos tonai. Puikiai subalansuota raudonų uogų rūgštis ir gerai integruoti sirpūs taninai. Ilgai išliekantis kompleksiškas skonis lėmė, kad jį įvertinau geriausiai. Portugališkas vynas buvo šviesesnės vyšnių spalvos, raudonų uogų aromato. Sultinga vyšnių rūgštis ir švelnūs taninai kompensavo neilgi išliekantį prieskonišką poskonį.
Manau, kad natūraliojo vyno kategorijų atsiradimas Lietuvos vyno čempionate yra didelis žingsnis pirmyn. Galima diskutuoti apie tokio vyno (ne)aktualumą statistiniam vyno gėrėjui, tačiau jo egzistavimo ir paklausos nepastebėti nebeįmanoma. Tikiu, kad kitais metais šioje kategorijoje aklam kritikų vertinimui bus pateikta kur kas daugiau nuoširdžiai padaryto vyno, kuris gebės palenkti net ir šio vyno skeptikų širdis.