‘Chenin Blanc‘ vynuogės yra plataus skonio diapazono, turi daug rūgšties bei gerai perteikia terroir. Jo nenuobodžios, nes iš jų galima padaryti įvairaus stiliaus vyno. Straipsnyje apžvelgsime 4 geriausius Prancūzijos ‘Chenin Blanc‘ įsikūnijimus – vienus kompleksiškiausių, ilgaamžiškiausių pasaulio baltųjų vynų.
Nepaisant visų ditirambų ‘Chenin Blanc‘, šios veislės vyno gana retai aptinkama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. 1980 metais pirmajame vynuogių veislių vadove Jancis Robinson ‘Chenin Blanc‘ priskyrė prie klasikinių veislių. Tai sukėlė aršius debatus. Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams, ‘Chenin Blanc‘ vis dar neužėmė garbingos vietos vyno vartotojo sąmonėje. Bet tas laikas jau nebe už kalnų. Tai įrodysime Luaros slėnio dirvožemių ir ekspozicijų įvairovėje išskirdami 4 ‘Chenin Blanc‘ stilius.
1. Savenjeras
Mažoje, 149 ha užimančioje Savennieres apeliacijoje auga viso labo 1 proc. Luaros vynuogynų. Bet būtent Savenjeras tapo kultiniu ‘Chenin Blanc‘ regionu, garsėjančiu aukščiausios kokybės vynais. Šlovė ir reputacija atėjo ne iš karto. Vienu metu Savenjeras išgyveno identiteto krizę, kai rinkosi, koks vyno stilius geriausiai tinka jo terroir. 1952 metais, kai apeliacija buvo registruota, regionas labiau garsėjo saldžiais ir pusiau saldžiais vynais. Tačiau, pasikeitus vartotojų įpročiams, regiono gamintojai nuėjo ilgą klaidų ir bandymų kelią, kol perėjo prie sauso vyno gamybos. Dabar regionas garsėja sausais, itin minerališkais, plieninės rūgšties vynais, kuriems tenka bręsti dešimtmečius, kol tampa bent kiek glotnesni.
Augant vyno populiarumui ir prestižui, į Savenjerą pradėjo plūsti vyndariai iš aplinkinių vyndarystės regionų. Dar prieš porą dešimtmečių čia jų buvo tik 10, o dabar yra 36. Kartu su naujais gamintojais atsirado didesnė vyno stilių įvairovė. Vis dar daugiau nei 90 proc. Savenjero vyno yra sausas, ir visas jis yra iš ‘Chenin Blanc‘, tačiau taikomi nauji vyndarystės būdai. Kai kurie iš jų, kaip brandinimas didelėse ir net mažose ąžuolo statinėse, prieš kelis dešimtmečius būtų palaikyti erezija. Derlius renkamas labiau sunokęs ir vis dažniau vykdoma malolaktinė fermentacija: taip vyndariai bando sutramdyti aštrią rūgštį ir karstelėjimą, būdingą vietiniam terroir.
Savenjeras galėtų būti vyndarių drausmės pavyzdžiu kitiems Prancūzijos regionams. Nors apeliacijos taisyklės leidžia rinkti derlių mechaniškai, nė vienas ūkis to nedaro, o vidutinis derlingumas yra žymiai mažesnis, nei to reikalaujama – viso labo 32 hl/ha (leidžiama 50 hl/ha).
Tačiau ne pavyzdingi vyndariai, o dirvožemis ir vynuogynų ekspozicija daro Savenjero vyną ypatingą. Dirvožemyje dominuoja skalūnas su smiltainio ir vulkaninių uolienų priemaišomis. Vynuogynai išsidėstę ant stačių šlaitų aplink Luaros upės vagą. Vynuogės čia visada mažiau sunokusios nei Lajone – geriausiais derliaus metais tesiekia 15–16 proc. potencialaus alkoholio (kitame upės krante gali siekti 25 proc.). Ir nors regione neįmanoma rasti prasto vyno, o vidutinė kokybė yra tikrai puiki, apeliacijoje išskiriamos dvi augavietės, neoficialiai vadinamos cru ir turinčios savo subapeliacijas Le Clos de la Coulee de Serrant ir La Roche au Moines.
Tik atvažiavę į Savenjerą, skubame pamatyti legendinę augavietę„Le Clos de la Coulee de Serrant“. Visas 7 ha vynuogynas išsidėstęs ant vientiso amfiteatro formos šlaito, žvelgiančio į tolumoje besislepiančią Luarą. Jis prižiūrimas laikantis biodinaminių principų nuo 1985 m. Ekspozicija yra pietų ir pietryčių. Nors vynuogynas padengtas velėnos sluoksniu, po kojomis pilna raudonojo skalūno. Visas šis grožis priklauso Joly šeimai, valdančiai vyninę „Coulee de Serrant“. Joly šeima gamina brangiausius
Savenjero vynus, tačiau jų kokybė kur kas įvairesnė nei kitų vyninių. Kai kurių derliaus metų „Clos de la Coulee de Serrant“ vynai skleidžia aiškiai juntamus, kartais pernelyg įžūlius oksidacinius kvapus. Ir tai ne brandos, o vyndarystės ar stiliaus apraiškos, būdingos jauniems vynams, pvz., 2012 metų derliaus. Geriausiems vynams būdingas itin koncentruotas vaisiškumas ir kompleksiškas saldžių obuolių, džiovintų vaisių, ramunėlių, jazminų aromatas bei didelis rūgštingumas ir svarumas.
La Roche aux MoinesCru dirvožemis taip pat skalūninis, tačiau labiau smėlėtas ir akmenuotas. Ekspozicija pietų ir pietvakarių. Šį vynuogynas turi 8 šeimininkus. Lankomės pas vieną iš jų, valdantį „Domaine Fournier Longchamps“ ūkį. Šis ūkis 2008 metais įsigijo vieną seniausių ir žinomiausių Savennieres vyninių „Chateau de Chamboureau“. Ponas Fournier yra telekomunikacijų verslo magnatas iš Anžė (Angers), negailintis investicijų į savo didžiausią hobį – vyndarystę. Tai matosi plika akimi. Sena vyninė buvo pernelyg nutolusi nuo Savenjero miestelio, tad siekiant išsaugoti kuo daugiau žaliavos aromatų ir išvengti ilgo transportavimo, teko pastatyti naują. Lankomės naujoje „Domaine FL“ vyninėje, esančioje vos 10 minučių kelio nuo Savenjero centro.
Nauja „Domaine Fournier Longchamps“ vyninė
Naujas šeimininkas kompromisų neieško. Nuo įsigijimo vynuogynų derlingumas buvo sumažintas iki gerokai mažesnio už regiono vidurkį – 25 hl/ha. O skynimų (tries) skaičius nuimant derlių padidintas nuo trijų iki penkių. Vaikštant po vyninę į akis krenta daugybė skirtingo dydžio ąžuolo talpų. Visos jos atrodo gan naujai.
Tai galima pajusti ir ragaujant vyną, ypač aukštesnės kokybės ir kol jaunas. Kai kuriuose vynuose, kaip „Chateau Chamboureau 2012“, ąžuolas atrodė pernelyg įžūlus, tačiau tame pačiame, tik 2009 m. vyne jis stebuklingai dingdavo ir išryškėdavo medaus, gėlių, tropinių vaisių ir vaško aromatai. Išragavus visą vyninės asortimentą, galima apibendrinti, kad šios vyninės stilius yra gana modernus. Kol vynai jauni, pirmu smuiku groja švarūs šviežių vaisių aromatai. Vynų struktūra gerai išreikšta, didelis rūgštingumas, svarumas ir ąžuolo suteikta kremiška tekstūra. Tačiau visi vynai atsiskleidžia brandinimo butelyje metu. Aromatai tampa kur kas kompleksiškesni, šalia šviežių vaisių atsiranda, džiovinti bei mirkyti meduje. Nenuostabu, kad vyninė savo geriausią vyną „Chateau Chamboureau“ į prekybą paleidžia tik tada, kai mano jį atsiskleidus. Šiuo metu tokiu laikomas 2010 metų derliaus vynas. Gana brangi iniciatyva, tačiau ilgainiui tai gali pavergti daugelio vartotojų širdis.
Kiti dėmesio verti regiono gamintojai: „Domaine Baumard“, „Chateau de la Roche-aux-Moines“, „Chateau Pierre-Bise“, „Domaine aux Moines“.
2. Vuvrė
Tureno (Touraine) regionas, kuriame yra Vouvray apeliacija, vadinamas pilių (chateaux) kraštu. Čia registruota apie 650 skirtingų pilių. Tarp jų tokios garsenybės, kaip Šenonso (Chenonceau), tad vyno turistai turi gerą progą pasigilinti ne tik į vyndarystės, bet ir į pačios Prancūzijos istoriją ir kultūrą.
Vynuogynai išsibarstę Turo (Tours) miesto, esančio Tureno sostine, apylinkėse, dešiniajame Luaros upės krante. Dominuoja žemyninis klimatas, nors Atlanto vandenyno įtaka šiek tiek jaučiama. Vouvray apeliacija plyti ant didžiulio plokščiakalnio. Čia išskiriami keli ypač vertinami dirvožemių tipai bendriniu pavadinimu la premiere cote. Jie skirstomi į aubuis ir perruches dirvožemius. Aubuis randamas arčiau Luaros upės, Vuvrė, Nuazė, Vernu ir Roškorbono miesteliuose. Vynai iš jame augančių vynuogynų yra ilgaamžiškiausi ir elegantiškiausi. Vynuogynų perruches dirvožemyje, kuriame yra klinties ir molio, vynai būna kiek aštresni, „nervingesni“.
Vouvray apeliacija įkurta 1936 m. Priešingai nuo Savenjero, 90 proc. derliaus čia nuimama mechanizuotai. Skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio vyndarystės regionų, Vuvrė vyno stilių diktuoja gamta, o ne vyndarys. Todėl čia įprasta iš to paties vynuogyno vienais metais gaminti itin sausus, daug rūgšties turinčius vynus, o kitais – pusiau saldžius, saldžius ar net kekerinius. Ir visgi vienas iš šių stilių – demi sec (pusiau sausas) – gaminamas beveik visada ir jau tapo apeliacijos vizitine kortele. Jis taip stipriai siejamas su Vuvrė, kad, skirtingai nei kito saldumo vynų, demi sec neprivaloma nurodyti ant etiketės. Likutinio cukraus kiekis pagal reikalavimus – nuo 9 iki 15 g/l. Natūralus lengvas saldumas bei energinga rūgštis lemia, kad vynas pagal pojūčius yra artimas sausam. Na, o po brandinimo butelyje, praradęs kelis gramus cukraus ir įgavęs kompleksišką aromatų puokštę, Vuvrė vynas nepalieka abejingo net didžiausio cukraus snobo. Vynas turėtų būti vartojamas tik praleidęs bent 4–5 metus butelyje, na, o geriausių derliaus metų vynas gali bręsti 15–20 metų.
Kitas pagal svarbą Vuvrė vyno stilius yra moelleux (minkštas). Vynas turi daugiau nei 15 g/l cukraus (dažniausiai apie 30 g/l) ir yra saldus. Kalbant apie šią kategoriją, cukraus vaidmuo yra suteikti klampesnę ir svaresnę tekstūrą, o ne saldumo pojūtį. Nors ir akivaizdžiai saldesnis už demi sec, vynas vis dar gaivus, išlaikantis puikų balansą tarp saldumo ir rūgšties.
Sec, arba sausasis, vynas čia taip pat retkarčiais daromas, tačiau jis ne toks svarbus.
Niekas neprieštaraus, kad Vuvrė vyno reputaciją sukūrė viena konkreti asmenybė – Gastonas Huet. Šis žmogus yra ne tik legendinis vyndarys, savo pavyzdžiu įrodęs „Chenin Blanc“ vyno potencialą, bet ir kovotojas už regiono identitetą, padėjęs pagrindą apeliacijai. Lankomės pono Gastono įkurtoje vyninėje „Domaine Huet“.
Vyninė „Domaine Huet“ yra iškalta tufo uolienoje.
„Domaine Huet“ valdo 35 ha Vuvrė vynuogynų, iš kurių 23 ha užima trys garsūs vynuogynai: „Le Haut Lieu“, „Le Clos du Bourg“, „Le Mont“. Šiuo metu biodinaminė vynuogininkystė tampa masiniu reiškiniu, tačiau „Domaine Huet“ jos principų laikosi jau daugiau nei 30 metų.
„Le Haut Lieu“ vynuogynas žinomas jau nuo XVI amžiaus ir net buvo minimas Walterio Scotto novelėse. Vynuogynas išsidėstęs lygumoje su nedideliu pietiniu nuolydžiu. Dirvožemis čia yra aubuis tipo – 4 metrų storio molio sluoksnis ant kalkakmenio ir tufopagrindo. Būtent kalkakmenis yra elementas, jungiantis visus 3 „Huet“ vynuogynus.
6 ha „Le Clos de Bourg“, kaip nurodo žodelis clos pavadinime, yra apsupti mūrine siena. Tai seniausias Vouvray apeliacijos cru, išsidėstęs ant pirmos kalvos už Vuvrė miesto. Nuo jos atsiveria puiki miestelio panorama. Viršutinio dirvožemio sluoksnis čia yra viso labo 1 m. storio, tad vynmedžių šaknys nesunkiai pasiekia tufą. Ši vieta tinkamiausia moelleux vynui, kartais vynuogės būna paveiktos kekerinio puvinio.
Vynuogynas „Le Mont“ išsidėstęs ant perruches dirvožemio, kuriame yra molio su daug riedulių ir titnago. Derlius čia sunoksta vėliausiai.
Visi „Huet“ vynai yra be galo intensyvaus aromato ir energingos rūgšties. Vynai iš „Clos de Bourg“ – galingiausi ir minerališkiausi, kremiškos tekstūros. Jauni demi sec buvo saldžių mandarinų, geltonų obuolių ir svarainių skonio, o moelleux – su papildomomis sausmedžio, ramunėlių ir medaus natomis. Tie patys, bet jau 2009 metų derliaus vynai buvo vis dar labai jaunatviški, tačiau sudėtingesnio aromato, papildyto dūmo, marmelado ir vilnos niuansais.
Vynai iš „Le Mont“ pasirodė energingiausi ir gaiviausi. 2016 metų demi sec kvepėjo mėtomis, bananais ir baltais vaisiais. Moelleux – jogurtu, saldžiais prieskoniais ir medumi. Net iš 100 proc. kilniojo puvinio vynuogių pagamintas „Le Mont“ buvo labai gaivus.
Iš visų trijų vynuogynų „Le Haut Lieu“ vynas yra minkščiausias, jį gerti galima anksčiausiai. Tačiau tai nereiškia, kad jo negalima brandinti. 1997 metų derliaus demi sec buvo pasiekęs savo brandos viršūnę, be ‘Chenin Blanc‘ veislei būdingų kvapų įgavęs papildomų kavos, karamelės bei dūmo natų.
Kiti dėmesioverti Vouvray gamintojai: „Domaine du Clos Naudin“, „Domaine des Aubuisieres“, „Domaine Champalou“.
3. Coteaux du Layon
Savenjero „Chenin Blanc“ išgarsėjo kaip itin agresyvus, sausas ir rūgštus, o Koto diu Lajono „Chenin Blanc“ – atvirkščiai, jis yra priešingame saldumo skalės gale. Saldaus Luaros vyno apeliacija Coteaux du Layon, esanti Anžu regione, pavadinta pagal Luaros intaką Lajoną.
Klimatas čia labiau jūrinis nei žemyninis, sausas ir švelnus. Vynuogynų dirvožemio pagrindą sudaro skalūnas su įvairiomis priemaišomis, dažniausiai smiltainio.
Regionas gana didelis, apie 1200 ha, skirstomas į dvi zonas. Dešiniojo kranto Šomo (Chaume), Sent Oba (Saint Aubin), Bolju (Beaulieu), Rošforo (Rochefort) miestelių vynai kompleksiškesni, dažnai turintys arbatmedžio, ramunėlių ir svarainių aromatų. Kairiojo kranto vynai dėl smėlingo dirvožemio yra gaivesni, lengvesnio vaisių aromato.
Regione yra 6 miesteliai, galintys pridėti savo pavadinimą prie apeliacijos pavadinimo: Bolju prie Lajono (Beaulieu sur Layon), Fajė d‘ Anžu (Faye d'Anjou), Rablė prie Lajono (Rablay sur Layon), Rošforas prie Luaros (Rochefort sur Loire), Sent Oba de Luignis (Saint Aubin de Luigne), Sen Lamberas diu Latė (Saint Lambert du Lattay). Du miesteliai, Bonezo (Bonnezeaux) ir Šomas (Chaume), žinomi kaip vietiniai crus, turintys nuosavas apeliacijas ir galintys pavadinime nenurodyti Layon. Jiems taikomi griežtesni derlingumo ir sunokimo reikalavimai. Šomo miestelio vynuogynas „Quarts de Chaume“ turi Grand Cru statusą ir yra žinomas kaip saldaus „Chenin Blanc“ vyno etalonas.
Paprastai „Coteaux du Layon“ turi apie 30–45 g/l, labai gerais derliaus metais 60–75 g/l likutinio cukraus ir parduodamas kaip liquoreux, kartais moelleux. Crus vynas visada būna svaresnis ir kompleksiškesnis.
Dėl regiono skalūninio dirvožemio vynai yra ypač minerališki. Jauni turi vaisių salotų, dažniausiai mandarinų, kartais ananasų, bananų, abrikosų, kriaušių aromatų. Bręsdami įgauna prieskonių, arbatos, džiovintų vaisių, medaus, svarainių, mandarinų ledinukų kvapų.
Bonezo dirvožemyje, be smiltainio, skalūno, papildomai yra kvarco ir titnago. Vynuogynai driekiasi ant trijų, statesnių, nei įprasta Lajonui, pietų ir pietvakarių ekspozicijos šlaitų ir užima 90 ha. Minimalus likutinio cukraus kiekis „Bonnezeaux“ vynui yra 230 g/l.
„Quarts de Chaume“ vynuogynų dirvožemyje vyrauja skalūnas, rieduliai, smėlis ir molis. Šis cru yra karščiausia ir sausiausia Lajono vieta, apsaugota nuo visų, išskyrus pietinės krypties, vėjų. Ji yra arčiau upės nei kiti vynuogynai, tad čia rūko tikimybė didesnė. „Quarts de Chaume“ pavadinimo kilmė apipinta legendomis. Anot vienos, žemę valdę didikai nuomodavo ją vienuoliams, kurie augino vynuogynus. Nuomos kaina buvo ketvirtis vynuogių derliaus. Žemvaldžiai galėjo pasirinkti, kuris ketvirtis, tad paprastai rinkdavosi geriausios kokybės, nes šie vynuogynai būtent ja ir garsėjo. Iš čia ir kilo pavadinimas, reiškiantis ketvirtį Šomo.
Sakoma, kad „Bonnezeaux“ ir „Quarts de Chaume“ yra broliai, bet ne dvyniai. Akloje degustacijoje atskirti juos labai sudėtinga, bet įmanoma. „Quarts de Chaume“ dėl šiauresnės vynuogyno padėties yra lengvesnis ir rūgštesnis, o „Bonnezeaux“ sodresnis ir svaresnis.
Derlių šiose apeliacijose privaloma skinti taikant tries: atrenkant tik pernokusias ar kilniojo puvinio (Botrytis Cinerea) paveiktas vynuoges. Sąlygos jam plisti nėra tokios palankios, kaip Soterne, tad jo čia aptinkama rečiau ir didžioji dalis vynuogių yra vėlyvojo derliaus skynimo.
Net prasčiausių metų „Chaume“ ir „Bonnezeaux“ vynai gali bręsti butelyje 20–25 metus, tačiau juos galima gerti ir jaunus.
Dėmesio verti regiono gamintojai: „Chateau de Fesles“, „Domaine des Baumard“, „Chateau Pierre Bise“, „Chateau Soucherie“.
4. Somiūras
Luaros, kaip ir Šampanės, šiaurinė padėtis ir vėsus klimatas puikiai tinka putojančio vyno gamybai. Tad ketvirtas Luaros ‘Chenin Blanc‘ įsikūnijimas yra putojantis vynas. Jo čia galima aptikti beveik visuose regionuose.
Vuvrė tradiciniu būdu gaminami mousseux ir petillant. Mousseux yra panašesnis į šampaną, o petillant butelio slėgis dvigubai mažesnis ir putojimas švelnesnis. Abiem vynams taikomas minimalus 9 mėnesių laikymo su mielėmis (sur lie) reikalavimas. Didžioji dalis Vuvrė gamintojų turi bent vieną putojantį vyną savo asortimente. Nė vienam iš jų tai nėra įdomiausias ar pagrindinis produktas, tačiau dėl intensyvaus turizmo regione yra šio vyno paklausa, tad turi būti ir pasiūla. Galbūt todėl net ir esant keliems labai aukštos kokybės putojančio Vuvrė vyno gamintojams, už regiono ribų šie vynai nėra paplitę.
Visai kita situacija Somiūre, kuris laikomas putojančio Luaros vyno centru. Čia pagaminama daugiau putojančio vyno nei kuriame kitame Prancūzijos regione už Šampanės ribų.
Somiūro, kaip ir Šampanės, dirvožemyje dominuoja kreida. Kitas itin svarbus elementas yra tufas – kalkakmenis su smėlio priemaišomis. Būtent smėlio dalelės sąlygoja tufo minkštumą. Jį lengva apdirbti, tad jis svarbus ne tik vynuogynams, bet ir statybos sektoriui. Iš tufo pastatyta daugelis Luaros pilių ir katedrų.
Daugiausia putojančio Somiūro vyno gaminama iš ‘Chenin Blanc‘. Ši veislė turi daug rūgšties, taip reikalingos putojančiam vynui. Jos aromatų puokštė yra intensyvi, vaisiška ir gana saldi. Pro ją sunkiau prasiskverbti šampano mėgėjų medžiojamam autolizės aromatui, todėl vyną reikia papildomai brandinti butelyje. Nedidelė dalis ‘Chardonnay‘suteikia vynui elegancijos. Kai kurie vyndariai sutramdyti ‘Chenin Blanc‘ vaisiškumą bando anksčiau nurinkdami derlių, tačiau regione, kur vynuogės dažnai yra ties prinokimo riba, tai gana rizikinga. Dėl per anksti nurinkto derliaus pasitaiko šiurkštoko, žalioko ir pipiriško putojančio vyno. Tačiau regiono potencialas didžiulis, kitaip į jį neinvestuotų tokie aukštos reputacijos šampano namai, kaip „Bollinger“, įkūrę čia vyninę „Gratien et Meyer“. Patyrę vyndariai, besispecializuojantys gaminti putojantį vyną, geba rasti puikų prinokimo balansą.
Populiariausias regiono putojantis vynas yra „Cremant de Loire“. Apeliacija apima 1200 ha teritoriją trijuose regionuose – Anžu, Somiūre ir Turene. Tiek dirvožemio, tiek mikroklimato variacijos didelės. Daugiausiai naudojamos ‘Chenin Blanc‘, ‘Chardonnay‘ ir ‘Cabernet Franc‘ vynuogės. Reikalaujama išlaikyti butelyje bent 12 mėnesių.
Populiariausia Luaroje, tačiau už Prancūzijos ribų mažai žinoma putojančio vyno apeliacija yra Saumur Brut. Kaip ir „Cremant“ atveju, „Saumur“ pagrindas sudarytas iš ‘Chenin Blanc‘, maišant jas su ‘Chardonnay‘, ‘Cabernet Sauvignon‘ ir ‘Sauvignon Blanc‘. Tiesa, visų veislių, išskyrus ‘Chenin Blanc‘, turi būti ne daugiau 20 proc. Kitos taisyklės kiek švelnesnės, palyginti su Luaros „Cremant“. Derlingumas gali būti didesnis, o minimalus išlaikymas butelyje – tik 9 mėn. Tai atrodo nelogiška, turint omenyje, kad ‘Chenin Blanc‘ vynuogėms, kad pasiektų būdingą autolizės aromatą, reikia daugiau laiko nei tradicinėms šampano vynuogėms. Teritorija, kurioje gali būti daromas putojantis „Saumur“, žymiai mažesnė nei „Cremant“ teritorija ir apima tufo ar klinčių dirvožemius. Todėl, nepaisant fakto, kad minimalūs reikalavimai yra mažesni, putojančio vyno „Saumur“ potencialas yra didesnis.
Gamintojai, nesitenkinantys minimaliais reikalavimais, padaro gaivaus, elegantiško, minerališko putojančio „Saumur“, skleidžiančio ‘Chenin Blanc‘ vynuogėms būdingą aromatą. Geriausi šio vyno pavyzdžiai yra „Bouvet“ namų vynai „Saphir“ ir „Tresor“. „Tresor“ fermentuotas ąžuolo statinėse, tad yra gana svarus, kompleksiškas, kremiškos tekstūros, sviestinių kepinių poskonio. „Saphir“ fermentuotas ir brandintas tik nerudijančio plieno statinėse, jis labiau klasikinis, gaivus ir energingas, tačiau svaresnis ir švelnesnis nei daugelis „Saumur Brut“, su gerai išreikštu skrebučio ir medaus aromatu bei baltųjų pipirų užuominomis.
Puikų įspūdį, nepaisant dydžio, paliko regiono lyderiai: „Bouvet Ladubay“, „Chateau Langlois“ bei „Chateau de l'Aulee“. Iš mažesnių gamintojų, kuriems putojantis vynas ne visada yra pagrindinis produktas, atminty išliko „Domaine Bablut“ ir „Vincent Ogereau“.
Pabaigai
„Chenin Blanc“ vyną sudėtinga gaminti ir nelengva vertinti. Auginimui reikalinga ideali ekspozicija, o skinant derlių reikia įdėti daug rankinio darbo. Vartotojui sunku susivokti begalinėje „Chenin Blanc“ stilių įvairovėje. O susivokus pasiūla yra nestabili. Tačiau tiems, kas pasigilina ir yra kantrūs, „Chenin Blanc“ atsilygina su kaupu. Nedaugelis vynų gali rungtis su brandinto „Chenin Blanc“ iš Savenjero ar „Quarts de Chaume“ kompleksiškumu. Tad nenuostabu, kad pagal paskutines tendencijas pranašaujama, jog 2018-aisiais, kartu su pastelinėmis spalvomis, per trumpomis kelnėmis ir languotais raštais, ‘Chenin Blanc‘ vynuogės bus madingos.