2010.02.07

Lietuvių vyndarystė - vis dar vyno darymo „savo reikmėms” stadijoje. Naminis vynas, padarytas ūkininko klėtyje, negali būti prekybos objektu, nežiūrint to, kad kai kurie kaimo sodybų savininkai jau didžiuojasi savo vynu, kaip kulinarinio paveldo objektu. Obuoliai, vyšnios, juodieji serbentai, aronija, avietės, spanguolės, šermukšniai, agrastai, svarainiai – viskas, ką Lietuvos žemė sunokina, talentingo žmogaus pastangomis gali tapti vynu. Tačiau neretai tenka ragauti nusenusius, oksiduotas vynus, praradusius ir pradinės žaliavos, ir kokybiško gėrimo požymius - tautoje gyvas mitas, jog vynas turi būti kuo senesnis ir būtinai laikytas ąžuolo statinėje

Kokias statines Lietuvoje galėtume nusipirkti? Dažniausiai lenkiškas - 50 litrų statinaites, kai kas sugeba susirasti  ir lietuvių kubilių. Deja, jų produkcija tik savo forma primena klasikines vynui brandinti naudojamas barrique – nemažiau 2 cm. stolio šulų, nemažiau du metus lauke laikyto jau supjauto ąžuolo, šiek tiek paskrudusiu vidiniu paviršiumi, gerai suveržtas, neleidžiančias skysčio. Tokios, padarytos iš geriausiu laikomo Prancūzijoje augusio ąžuolo medienos, kaina gali liekti 2000 litų. Kas gi tokią pirks, jei lenkiškosios tekainuoja 150 litų. Todėl ir gurkšnojame mediena, samanomis ar net troškintomis daržovėmis kvepiančius lietuviškus vynus.

Tačiau situacija gali pradėti keistis. Pernai, du vyndariai nusipirko vienus metus Masciarelli ūkyje naudotas tikras prancūziško ąžuolo statines. Česlovas Ramoška iš Žagatpurvių kaimo supylė į ją savo aviečių vyną. O Raimundas Nagelė (nuotraukoje) iš Taručių – juodųjų serbentų. Prieš porą savaičių su vyndariu Česlovu ragavome jo pusmetį prancūziškame ąžuole laikytą vyną ir buvo nutarta jau pilstyti jį į butelius, o Raimundo vynui dar bus leista bent mėnesį pabręsti statinėje, nors malonus grietinėlės poskonis vyną daro įspūdingiausią iš visų dešimties vyndario praeitų metų vynų.

Arūnas Starkus