Vyno profesionalo pranašumas prieš vyno turistą – keliaujant darbo reikalus galima derinti su malonumu ir pažinimo džiaugsmu. Kita vertus, tai ir trūkumas, nes kiekvienas ragautas vynas, pažintas vyndarys, vynuogyno padėtis galvoje turi sugulti analitinės informacijos pavidalu. Tačiau palikime šiuos rūpesčius kasdieniam darbui biure, jaukiose vyndarių degustavimo salėse ar sėdint prie kompiuterio ekrano ir pažvelkime į Austriją tiesiog hedonisto, vyno ir gamtos mėgėjo akimis.
Pagrindiniai Austrijos vyno regionai išsidėstę šiaurinėje ir rytinėje šalies dalyse, kur nėra kalnų. Šiaurinėje Austrijoje, dar vadinamoje Žemutine, kraštovaizdžio žaluma kiek primena Lietuvą, tačiau tokių gražių šlaitų su vynuogynais apželdintomis terasomis ir slėniais, kaip palei Dunojaus krantus, savo šalyje neturime. Lietuvą labiau primena į pietryčius nuo Vienos esantis Noizydlio ežeras ir jo baseinas, paskelbtas nacionaliniu parku. Čia karaliauja antys ir kiti laukiniai paukščiai.
Kaip tik netoli Noizydlio ežero, Ilmico (Illmitz) miestelyje, ir prasidėjo mūsų kelionė. Čia įsikūręs garsiausias saldaus austriško vyno gamintojas Gerhardas Kracheris. Jis išgarsėjo aklojoje, gana sumaniai paties suorganizuotoje degustacijoje „nugalėjęs“ šio žanro etaloną – „Chateau d‘Yquem“. Arkliuko traukiama „bričkele“ apvažiavome šios vyninės valdas ežero apylinkėse. Druskingi ežerai ir pelkės, žaliuojančios pievos, austrams būdinga švara ir tvarka vynuogynuose, ganyklose romiai žolę rupšnojantys angusų veislės jaučiai nejučiomis priverčia mintimis nuklysti prie stalo su maistu ir taure vyno. Nuostabu ragaujant saldų vyną iš kilniojo puvinio paveiktų vynuogių justi sūrų poskonį, atsirandantį dėl druskingo dirvožemio. Toks saldus vynas puikiai dera su vietiniu ančių kepenėlių paštetu bei mėlynojo pelėsio sūriu!
Kadangi Noizydlio ežeras ir jo apylinkės paskelbtos nacionaliniu parku, palapinių statyti čia negalima – Austrijos įstatymai gana griežti. Tačiau šioje šalyje pilna tvarkingų kempingų, neretai įkurdintų ypatingo grožio vietose. Vis dėlto, jei labai norisi pamiegoti miegmaišyje pievoje, žiūrint į žvaigždes, tai irgi įmanoma. Pagal Austrijos įstatymus, jeigu tai ne nacionalinio parko teritorija, vienoje vietoje vieną naktį taip nakvoti galima. Draudžiama kūrenti atvirą ugnį. Jeigu norite apsistoti ilgesniam laikui, pasistatyti palapinę arba miegoti miške, būtinas tos teritorijos savininko leidimas.
Netoliese plyti Romos imperijos liekanas išsaugojęs Karnuntumo regionas, esantis į pietryčius nuo Vienos, pavadintas pagal čia buvusį miestą, labiausiai į rytus nutolusį imperijos megapolį.
Antikos gerbėjams regione yra į ką paganyti akis, tačiau mano akys ir gomurys jau laukė susitikimo su vienu geriausių regiono vyndarių Gerhardu Markowitschiumi. Šis vyndarys, kaip ir visas regionas, labiau garsėja raudonaisiais vynais iš vietinių veislių ‘Zweigelt‘ ir ‘Blaufrankisch‘. Ne mažiau įdomus, kompleksiškas yra ir vynas iš ‘Pinot Noir‘ vynuogių, puikiai radusių vietą šiose miškingose lygumose.
Visgi nekantriai laukiau kitos dienos, kai lankėme palei Dunojų išsidėsčiusius vyno regionus ir gamintojus. Upės šlaitai, aplipę vynmedžiais ir abrikosais apsodintomis terasomis, tarsi apgaubiantys pakrantėse išsidėsčiusius miestelius, vis dar išsaugojusius viduramžių namelius, baroko architektūros bažnyčias ir vienuolynus... Ilgai galima grožėtis vaizdais iš šlaite įsikūrusio restoranėlio, gurkšnojant vietinį „Gruner Veltliner“ ar „Riesling“, mėgaujantis šniceliu ar štrudeliu. Šiuos patiekalus ir vynus žino vis daugiau vyno mėgėjų už Austrijos ribų: krašte, kuriuo teka Dunojus, dominuoja baltieji vynai, gaminami Vachau, Kremstalio, Vagramo, Kamptalio regionuose.
Kremsas – Kremstalio regiono širdis. Tai tipiškas miestelis, įsikūręs tarp upės ir statokų skalūno šlaitų. Miestelio viduryje stovi didelė, graži bažnyčia ir didingas vienuolyno palikimas. Pačiame centre stūkso akmenine tvora aptvertas vynuogynas! Prancūziškai vadinamas clos, o vietos kalba – kloster, atskiras aptvertas vynuogynas priklauso vienam geriausių vietos gamintojų – vyninei „Salomon Undhof“. Ypač gražus vaizdas atsiveria stovint ant šlaito, kituose šiai šeimos vyninei priklausančiuose vynuogynuose, kur skalūno gausiame dirvožemyje sirpsta daugiausiai ‘Riesling‘ vynuogės, nes ‘Gruner Veltliner‘ labiau mėgsta sąnašinį dirvožemį. Įdomu tai, kad iš miestelio vynuogyne surinktų vynuogių gaminamas vynas „Messewein“, kurį per mišias naudoja vietinė bažnyčia, esanti už šio vynuogyno tvoros. Kai popiežiumi buvo išrinktas Pranciškus, šiojo garbei vynas pervadintas į „Franciscus“.
Salomonų šeima vyną gamina labai seniai, tai yra viena seniausių vyndarių dinastijų Austrijoje. Dabartinis vyninės savininkas ir vadovas Bertas Salomonas yra jauniausiasis brolis šeimoje ir, nepaisant meilės vynui ir jo gamybai, pradžioje už šeimos verslo vairo stovėjo vyriausiasis brolis, kuris buvo žymiai už Bertą vyresnis. Bertui neliko nieko kito, kaip pačiam įsteigti savo vyninę, ir tai jis padarė tolimojoje Australijoje. Todėl derliaus nuėmimo metu jis galėjo būti ir ten, ir ten: Australijoje derlius skinamas irgi rudenį, tačiau australiškas ruduo yra tuomet, kai Europoje pavasaris. Visuomet gera ragauti europiečio gamintus Naujojo Pasaulio vynus: jie mažiau nokūs, ne tokie alkoholiški, geriau išreikšta gaivi rūgštis, žodžiu, daug malonesni man, klasikinio europietiško vyno mėgėjui. Šiuo metu Bertas prižiūri abu ūkius bei partnerystės pagrindais gamina puikius Naujosios Zelandijos „Sauvignon Blanc“ ir „Pinot Noir“.
Garbingiausiu „smaragdinių“ rislingų ir griunerių gamybos regionu yra laikomas Vachau, besidriekiantis keliolika kilometrų Dunojaus pakrantėmis. Čia įsikūręs ir Diurnšteino (Durnstein) kaimelis, kurio uolėtame šlaite tebestūkso to paties pavadinimo pilies griuvėsiai. Istorija byloja, kad būtent šioje pilyje buvo kalinamas karalius Ričardas Liūtaširdis, kol sulaukė išpirkos. Smagu, kad po griuvėsius galima laisvai laipioti, niekas neužtverta. Pasijunti berniūkščiu, kuriam leista pasikarstyti į valias.
O nusileidus 300 metrų žemyn galima vėl virsti suaugusiuoju ir vietiniame Knollių šeimos restoranėlyje „Loibnerhof“ numalšinti troškulį atšaldytu gaiviu griuneriu (‘Gruner Veltliner‘ vynuogių veislės vynu, kuriam būdinga maloni rūgštis, baltųjų pipirų ir smidrų aromatai) bei sukirsti veršienos šnicelį su bulvių koše. Apsilankėme ne tik Knollių šeimos restorane, tačiau ir jų vyninėje. Šios šeimos daromi vynai yra vieni garsiausių Austrijoje ir laikomi vienais geriausių smaragdų. Pavadinimas „Smaragd“ garantuoja aukščiausius Vachau vyno gamintojų standartus ir kokybę, kildinamas nuo smaragdinių driežų, kurių, pasak jaunesniojo Emmericho Knollio, vis dar pilna vynuogynuose, ypač kaitinant pavasario ar vasaros saulei. Deja, neužteko laiko aplankyti vynuogynus ir patiems išvysti driežus. Vien dėl to pasižadėjau dar kartą grįžti į šį nuostabų, švarų, žalią ir derlingą kraštą. Ir pakartoti dar keletą dalykų, dėl kurių verta sugrįžti:
Užkopti į Diurnšteino pilies griuvėsius besileidžiant saulei ir gėrėtis, kaip Dunojaus šlaitų vynuogynai nusidažo vis kitomis spalvomis.
Keliaudajant automobiliu sustoti pavalgyti viename iš nedaugelio šioje šalyje esančių „Snitzel Drive“ ir užsisakyti aštrų „Cordon bleu“ šnicelį (Langenloiser Str., 3500 Krems an der Donau, Austrija).
Suvalgyti Zacherio tortą to paties pavadinimo kavinėje Vienoje ar jos apylinkėse, nes kitur labai sunku rasti tą tikrąjį (Café Sacher, Wien, Philharmoniker Str. 4, 1010 Wien, Austrija).
Pasivaikščioti po vynuogynus Noizydlio ežero nacionaliniame parke, stebint laukines antis.
Išgerti rytinės kavos bet kuriame Dujonaus pakrantės miestelyje, žvelgiant į kitame krante besidriekiančius vynuogynus, ir sulaukti, kol vietinės bažnyčios varpas suskambės tris kartus.
Užsukti į „Salomon Undhof“ vyninę, kurios savininkai gamina vynus ne tik Vachau ar Kremstalio regionuose, tačiau ir tolimojoje Australijoje. Būtinai paragauti jų auginamų abrikosų džemo bei parvežti jo žmonai lauktuvių. Ji šį džemą laiko vienu skaniausių (Weingut Salomon Undhof, Undstraße 10, 3500 Stein/Donau, Austrija).
Vėl aplankyti Hansą Czerny, įsikūrusį Vagramo regione, pasikalbėti apie biodinaminio ūkininkavimo principus, paragauti ne tik natūraliojo vyno, bet ir trejus metus biodinamiškai augintų mangalicų veislės kiaulių lašinių. Man, lašinių mėgėjui, tai yra bene skaniausi kada nors ragauti lašiniai (Wimmer-Czerny Familien Weingut, Obere Marktstraße 37, 3481 Fels am Wagram, Austrija)!
Štai tokie trumpi, bet ryškūs įspūdžiai iš vasariškos kelionės po griunerio, šnicelių ir štrudelių šalį. Ne visur, kur lankiausi, norėtųsi dar kartą grįžti, tačiau į Austriją – būtinai!
Nes dar liko mažiausiai vienas dalykas, kurį norėčiau savo akimis pamatyti, – aplink Vieną augantys vynuogynai. Wiener Gemischter Satz DAC apeliacijos plotuose kartu auga krūva veislių – viename vynuogyne, kartais be griežtos tvarkos, kuri veislė kurioje eilėje prasideda ar baigiasi. Kai kurie gamintojai, seniai turintys tokį vynuogyną, net negalėtų tiksliai pasakyti, kur kuri veislė auga. Todėl, atėjus derliaus skynimo metui, jos visos kartu ir fermentuojamos. Pagal apeliacijos reikalavimus, mažiausiai trys veislės turi sudaryti vynuogyno mišinį, didžiausią dalį sudarančioji negali viršyti 50 proc.
Pamilau šio krašto vyną, švarą ir ramybę bei santūrų ir tylų austrų pasiryžimą siekti aukščiausios kokybės.
